Karolis Kaupinis, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama“, LRT.lt
Nuo Gruzijos parlamento rinkimų, kuriuose laimėjo iki tol opozicijoje buvusių partijų koalicija „Gruzijos svajonė“, vadovaujama ilgai Rusijoje verslu besivertusio Bidzinos Ivanišvilio – vieno turtingiausių gruzinų pasaulyje, praėjo keli mėnesiai. Prezidento M. Saakašvilio jėgos vis silpsta, Tbilisio gatvėse po truputį įsižiebia net ir agresyvūs B. Ivanišvilio ir M. Saakašvilio rėmėjų susidūrimai, o M. Saakašvilis kaltina B. Ivanišvilį stumiant Gruziją atgal į Rusijos glėbį.
Tačiau prieš porą dienų paskelbta Europos Komisijos ataskaita, apžvelgianti rytų kaimynystės šalių politinę padėtį, daugiausia pagyrų skyrė būtent Gruzijai – už žodžio laisvę, kovą su korupcija ir tuos pačius laisvus rinkimus, tik priminė, kad premjeras ir prezidentas turi gerbti vienas kito teises ir pareigas.
Kas šiandien vyksta Gruzijoje, LRT televizijos laida „Pasaulio panorama“ klausia šalies parlamento vicepirmininko Zurabo Abašidzės.
Ar galėtumėte šiek tiek plačiau pakomentuoti Gruzijos vidaus padėtį. Lietuvos žiniasklaida teigia, kad auga įtampa. Ar taip yra iš tiesų?
Būsiu nuoširdus, prezidentui ir premjerui sugyventi nėra lengva. Valstybės vidaus gyvenimą matome skirtingai. Tačiau dėl užsienio santykių sutariame puikiai. Kovo 7-ąją parlamente priėmėme specialią rezoliuciją dėl Gruzijos užsienio politikos strategijos. Joje – integracija į Europos Sąjungą ir NATO laikoma šalies prioritetu. Numatoma, kad Gruzija nesijungs prie jokių tarptautinių organizacijų, kurių politika prieštarautų šiam prioritetui, o svarbiausia – Gruzija neturėtų palaikyti diplomatinių santykių ar jungtis į karines sąjungas su šalimis, kurios pripažįsta Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Ši rezoliucija buvo priimta pritariant visoms politinėms partijoms – ir valdantiesiems, ir opozicijai. Euroatlantinė integracija yra ne kokios nors vienos politinės partijos, bet visų Gruzijos žmonių pasirinkimas.
Šioje rezoliucijoje numatoma aktyviai bendradarbiauti su Baltijos valstybėmis. Esame labai dėkingi Baltijos šalims už jų nuolatinę paramą mūsų euroatlantiniams siekiams bei teritoriniam vientisumui, ypač Lietuvai už 2010-tais metais priimtą rezoliuciją dėl mūsų teritorijos nedalumo.
Prieš kelias savaites paskelbėme amnestiją M. Saakašvilio už politinius įsitikinimus įkalintiems žmonėms. Visa tai Gruzijoje baigėsi, ji žengia į priekį. B. Ivanišvilio vyriausybę remia dauguma žmonių, tačiau opozicija turi visą teisę mus kritikuoti. Turime kurti Gruziją kartu.
Inicijatyva susilpninti prezidento valdžią, pakoreguoti konstituciją buvo paties M. Saakašvilio. Tačiau dabar šios konstitucijos pataisos kelia itin daug diskusijų parlamente.
M. Saakašvilis vis dar prezidentas ir partijos lyderis, tačiau rinkimus jis pralaimėjo ir yra opozicijoje. Vis dėlto pagal dabartinę konstituciją jis turi visą galią paleisti vyriausybę be parlamento sutikimo. Tai išskirtinis atvejis. Taip būna tik diktatūrose, o ne Vakarų valstybėse. Spalį Gruzijoje vyks prezidento rinkimai ir naujasis prezidentas nebeturės tų pačių galių, kokias turėjo M. Saakašvilis, nes judame pusiau prezidentinės sistemos link. Norime sukurti konstitucijos reformų komitetą iš visų politinių jėgų, kad galėtume kokybiškai vykdyti pakeitimus. Ir, manau, kad mažumą parlamente turinčios politinės jėgos mus irgi parems.
M. Saakašvilis buvo kritikuojamas dėl susikurtos prabangos, kai Gruzija vis dėlto yra gana skurdi valstybė. Kokios didžiausios Gruzijos bėdos? Ką reikia nedelsiant reformuoti?
Taip, jis pasistatė brangius prezidentūros rūmus, ir mes tai kritikavome. Tačiau didesnė problema tai, kad Gruzijos parlamentas, kurio statyba kainavo daugiau nei 300 tūkst. mln. larių, yra ne Tbilisyje, kaip prezidentūra, vyriausybė ir kitos institucijos, bet Kutaisyje.
Kodėl jis buvo perkeltas?
M. Saakašvilis manė, kad tai bus naudinga decentralizacijai ir kitų miestų plėtrai. Kutaisio gyventojai, aišku, laimingi, kad parlamentarai perkelti ten – leidžiame atlyginimus, nuomojamės butus, valgome kavinėse ir restoranuose, tačiau Kutaisyje gerai neveikia net vandentiekis. Aš būčiau tuos 300 tūkst. mln. larių išleidęs infrastruktūrai atnaujinti.
Dar viena didžiulė bėda – nedarbas. Tačiau mes stengsimės tai išspręsti. Jau dabar keliame pensijas, pašalpas, atlyginimus mokytojams. Svarbiausia – žemės ūkis. Jame dirba itin daug žmonių ir tai susiję su santykiais su Rusija. Visas civilizuotas pasaulis žino, kad ji yra okupavusi Gruzijos teritoriją. Tačiau tai didžiulė kaimynė ir didžiulė rinka. Po karo mūsų žemės ūkio produktams ir vynams Rusijos rinka buvo uždaryta, tad dabar premjeras paskyrė specialų pasiuntinį derėtis dėl blokados panaikinimo.
Kaip suderinti, Jūsų manymu, pragmatinį požiūrį į santykius su Rusija bei euroatlantinę integraciją?
Niekas nesitiki, kad Rusijos užsienio politika pasikeis ir jie atlygins už tai, ką padarė Gruzijai. Tačiau turime vadovautis diplomatija ir dirbti taikiai. Mums svarbus Europos šalių – tarpininkių įsitraukimas, ypač prekybos ir kultūriniai ryšiai su Rusija. Neseniai buvo kritikuojamas mūsų folkloro ansamblis, koncertavęs Kremliuje – kaip drįso pasirodyti okupantės valdžiai. Man asmeniškai tai irgi nepatinka, tačiau reikia užmegzti kultūrinius ryšius su Rusija, osetinais ir abchazais. Neturime kito pasirinkimo.
