Šiemetinės „Sirenos“ užsibrėžė tikslą ne tik pristatyti išskirtinio turinio ir pasaulinį pripažinimą pelniusius scenos kūrinius, bet ir kviesti žiūrovus teatrą patirti: tapti spektaklių dalyviais, daryti įtaką sceninio vyksmo dramaturgijai, pajusti, ką reiškią būti teatrinio proceso dalimi.
Savaitgalį net ir apniukęs dangus nesutrukdė grupelei žmonių, apsiginklavusių ausinėmis, kuriose skambantis balsas kurį laiką tapo jų režisieriumi, suvaidinti savo Vilnių ir pažinti jį bei save iš netikėto rakurso.
Keli „Remote Vilnius“ veiksmo liudininkai ir dalyviai sutiko pasidalinti savo mintimis apie „spektaklio“ įspūdžius:
Beata Tiškevič-Hasanova, aktorė, televizijos laidų vedėja
...tai yra toks dalykas, kurį norėdamas apibūdinti imi karštligiškai stvertis įvairiausių žodžių ir vis papildai tą grandinę, nes nė vienas žodis neišpildo viso turinio, prasmės ir jausmo. Tai gali būti ir inovatyvus interaktyvus spektaklis, ir kompiuterinis žaidimas tikrovėje, ir ekskursija, ir performansas, ir tiesiog pasivaikščiojimas, bet – aš tarčiau, kad tai yra patirtis. <...> Labai mažai vietų, kur gali eiti vienas ir jaustis komfortabiliai. Į „Remote Vilnius“ ėjau viena ir man buvo taip gera. Mane visą laiką supo žmonės, ausinėse su manimi kalbėjo balsas ir net pasibaigus šiam įvykiui, ėjau gatve ir visa likusi diena man atrodė kaip puikiausias šio įvykio pratęsimas.
Rasa Samuolytė, aktorė
Man labai patiko tai, kad mane vedžioja po man jau žinomas vietas, kurių iš to rakurso niekada nemačiau. Patiko pasiduoti Aistei ir Juozui (taip prisistato ausinėse girdimi balsai, - red. past.). Kai esi atviras toms taisyklėms, kurios tau pasiūlomos per ausines, tu patiri tokią kelionę, kuri tave ir atpalaiduoja, bet kartu ir „pakelia“. Kai baigiasi spektaklis aukščiausiame taške, kur gali matyti Gedimino prospektu einančius žmones ir Katedros skulptūras, iš to taško gali pasižiūrėti į save iš tikrųjų.
Darius Gumauskas, aktorius
Sunku pasakyti... Man šitas reiškinys labai patiko. Dar diena buvo lietinga... Kažkokia ir maloni nostalgija, ir toks šiltas požiūris į miestą bei į čia kažkada gyvenusius žmones. Tarsi truputėlį atgal sukama juosta – būtent tai, kad judama iš kapinių, <...> link Katedros, kur žmogus tampa aktoriumi, paskui ateina į teatrą… Man tai labai patiko. Ausinės, muzika ir tekstas sukuria atskirą jaukią netgi linksmą bendruomenę, kuri gali atsidurti bet kur, bet yra saugi, nesvarbu, ar lietus, ar sniegas. Vyksmas drąsiam ir smalsiam žiūrovui!
Sigita Ivaškaitė, teatro kritikė
„Remote Vilnius“ – paradoksalus patyrimas. Tai tavo kūno kelionė, vadovaujama įrašyto balso. Jam paklusdamas, atsipalaiduoji ir 90 minučių savo gyvenimo atiduodi spręsti mašinai. Kita vertus, istorija, kuri bus papasakota, priklauso tik nuo tavęs, - pasiskolinusi tavo kūną, mašina kol kas nepasiima tavo proto.
Oneida Kunsunga, aktorė
Buvome pirmieji išvydę-sudalyvavę „Remote Vilnius“ spektaklyje. Įspūdis – didžiulis, tai visiškai nauja patirtis, turint omenyje santykį su kartu dalyvavusiais žmonėmis, miestu ir pačiu savimi. Spektaklis interaktyvus – tai galbūt daugiau pasivaikščiojimas, pažintis. Apie dvi valandas penkiasdešimties žmonių grupėje, lydimi balso ausinėse, keliavome po Vilnių. 3D audio dėka apima jausmas, jog būtum kompiuteriniame žaidime, tik gyvai. Labai sunku nupasakoti, reikia pajusti – drąsiai raginu pamatyti, geru visad norisi dalintis.
