Dešimt metų Lietuvoje gyvenanti ir dirbanti kinų restoranų tinklo „Bo Teng“ filialo Klaipėdoje administratorė Yong Ling Ma nemano, kad svetimoje šalyje vystyti savo verslą sunkiau negu gimtojoje. Jaunoji verslininkė greitai suvokė brangiai kainuojančio „žaidimo“ taisykles, todėl juokiasi iš nemokšiškai sukčiauti ir savotiškomis įstatymų interpretacijomis ją suklaidinti mėginančių konkurentų.
Klaipėdoje Tiltų gatvėje esančio restorano „Skrendantis drakonas“ savininkę stebina ne tik nevienareikšmis lietuvių požiūris į sąžiningą verslą bei konkurenciją. Ne vienus metus kinei akis bado socialinė bei ekonominė nelygybė, pernelyg silpnos valstybės pastangos sustabdyti protų nutekėjimą į Vakarus, jaunosios ir vyresniosios kartų nesusikalbėjimas.
Kaip ir kodėl atsidūrėte Lietuvoje? Koks buvo pirmasis įspūdis atsidūrus svetimoje šalyje?
1994 metais su nedidele grupele kinų atvažiavome studijuoti į Vilnių. Pasijutau ateivė. Nepažinojau šalies, visai nemokėjau kalbos. Besimokydama gyvenau ne bendrabutyje, nes jeigu su kitais kinais gyventume visi kartu, neišmoktume kalbos, nepažintume šios šalies kultūros, tradicijų, papročių. Nuomojamo buto šeimininkai, su kuriais ir dabar palaikome šiltus santykius, manimi rūpinosi kaip tikra dukra. Aš juos vadindavau „mamyte“ ir „tėveliu“. Skolindavo šiltų drabužių, kai pavargusi grįždavau namo, ant stalo laukdavo skani vakarienė – net sriubos išvirdavo. Gerdavome arbatą, dainuodavome. Kai susirgdavau, ir vaistų paduodavo, ir gydytoją iškviesdavo. Bet – svarbiausia – mokydavo kalbos. Tai vėliau man padėjo įsidarbinti. Tada pradėjau važinėti iš vieno miesto į kitą – gyvenau ir dirbau Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Palangoje, Mažeikiuose, Visagine.
Kodėl vis dėlto apsistojote uostamiestyje?
Bendrovės savininkas nusprendė čia įkurti filialą. Naujam restoranui vadovauti paskyrė mane. Man patinka Klaipėda, ypač klimatas. Kinijoje vasarą labai karšta, oro temperatūra pakyla net iki +35 laipsnių, žiemą – 30 laipsnių šalčio. O čia vasarą nekaršta, žiemą – nešalta. Labai mėgstu jūrą. Dažnai ten nuvažiuoju, ypač kai turiu rūpesčių. Žiūrėdama į beribę jūrą, jaučiuosi labai mažas žmogutis. Kartu ir rūpesčiai sumenkėja.
Ar tie rūpesčiai susiję su Jūsų verslu?
Galima sakyti – taip. Nors Klaipėdoje, skirtingai negu kituose Lietuvos miestuose, dar nebuvau susidūrusi su didele neteisybe ar afera, pastebėjau, kad lietuviai apskritai linkę sukčiauti. Kažkodėl dar vyrauja nuomonė, kad užsieniečiai visiškai neišmano Lietuvos įstatymų, neseka rinkos tendencijų, o pinigų uždirba tik apgaudinėdami dorus piliečius. Iš tikrųjų taip nėra. Mes gi ne iš mėnulio iškritę.
Nesame tokie naivūs, kad nesuprastume, kada mus norima apgauti. Jeigu jau taip knieti apkvailinti kitatautį, bent darytų tai gražiai. Dažniausiai bandoma išpešti kuo daugiau pinigų. O mokesčių sistema galioja vienodai tiek lietuviams, tiek kinams ar kitiems užsieniečiams, jokios papildomos sąskaitos „iš dangaus“ negali būti išrašomos.
Kaip apskritai vertinate mokesčių politiką Lietuvoje?
Ji nesudaro sąlygų socialinei ir ekonominei nelygybei išnykti, todėl žmonės, ypač jauni, ir išvažiuoja laimės ieškoti kitur. Čia didelės tiek kainos, tiek mokesčiai nepriklausomai nuo gaunamų pajamų. Kinijoje yra kiek kitaip. Nustatydama mokesčių dydį, valstybė įvertina žmogaus pajamas. Varguoliai moka mažesnius mokesčius, kitaip neturėtų iš ko gyventi. Turtingesni privalo mokėti nemenką pajamų mokestį, todėl visais įmanomais būdais stengiasi jas nuslėpti. Kinijoje tai sunkus nusikaltimas. Nuo atsakomybės retai pavyksta išsisukti. Pamenu, labai populiariai kinų dainininkei už mėginimą nuslėpti pajamas teko dvejus metus praleisti kalėjime. Ir jokie kyšiai nebūtų padėję.
Užsiminėte apie protų nutekėjimą iš Lietuvos. Juk ir nemažai kinų emigruoja.
Dešimtmetį gyvendama Lietuvoje pastebėjau, kad čia menkai vertinami jauni specialistai. Todėl, atsivėrus Europos Sąjungos sienoms, daug jų išvažiavo arba ruošiasi išvažiuoti. Gali atsitikti ir taip, kad, pritrūkus savo kvalifikuotų specialistų, pavyzdžiui, gydytojų, teks juos kviestis iš svetur. Anksčiau Kinijoje į jaunų specialistų, mokslininkų srautą į Vakarus irgi nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Daug metų studijavę, nemažai pinigų už mokslus sumokėję jaunuoliai nenorėdavo dirbti gimtinėje už skatikus. Todėl išvažiuodavo uždarbiauti į Ameriką, Angliją, Italiją, kitas Europos šalis. Dabar norinčio išvažiuoti mokslininko klausiama, kiek už savo darbą jis gautų svetur. Porą tūkstančių dolerių? Gerai, sako, mokėsime tiek pat ir papildomų privilegijų suteiksime, pavyzdžiui, nemokamas gydymo paslaugas. Ir žmogus pagalvoja – kam viską metus vykti į svetimus kraštus, kurti savo gyvenimą nuo nulio, jeigu ir Kinijoje gali įgyvendinti svajones, išlaikyti save ir šeimą. Ir lieka kurti, gaminti, tobulėti. Prekės, paženklintos užrašu „made in China“, jau užplūdo ir Europos rinką. Kinijos ekonominis lygis sparčiai kyla – kasmet beveik 8 proc.
Jeigu Kinijoje taip neblogai gyventi, kodėl Jūs išvažiavote? Kodėl, įgijusi išsilavinimą, negrįžote į Kiniją?
Vilniaus universitete įgijau pedagogės išsilavinimą. Tačiau pagal specialybę dirbau labai trumpai, gal du tris mėnesius. Manau, įgytos žinios ir patirtis man pravers senatvėje, kai grįšiu į Kiniją. Tai, atsarginis variantas. Kol esu jauna, noriu išbandyti save įvairiose srityse. Todėl ir pradėjau vadovauti restoranui. Visas gyvenimas toks – kažką veiki, ko nors sieki, ieškai, kur geriausia, įdomiausia. Kol viskas vyksta sklandžiai, dirbi, nesvarbu, kurioje šalyje. Jeigu nesiseka, viską meti ir pradedi nuo nulio. Prie mokytojavimo visada galėsiu sugrįžti.
Tai restorano administravimas nėra karjeros viršūnė?
Jeigu pasitaikytų proga, norėčiau išmėginti savo jėgas žurnalistikoje. Esu sąžininga, atsakinga, nebijau rizikuoti, gerbiu ir myliu žmones. Kas be žurnalisto išgirs silpno, gyvenimo nuskriausto paprasto žmogaus balsą? Taip pat labai domiuosi politika.
Ar nepriklausomai nuo aplinkybių norėtumėte sugrįžti į gimtąją šalį?
Norėčiau. Bet dar anksti planuoti ateitį. Palauksiu, kol paaugs greitai dvejų metukų sulauksianti dukrytė. Ji čia gimė, auklėjama europietiškai. Su manimi bendrauja trimis kalbomis – lietuviškai, rusiškai ir kiniškai. Pastarąja – itin sunkiai, jai lengviau ištarti rusų, o ne kinų kalbos žodį. Kai pradės lankyti darželį, bus dar sunkiau įskiepyti jai kinų tradicijas, papročius, mokyti kalbos. Bijau, gimtinėje ji paprasčiausiai nepritaps.
Vis dėlto, kai paūgės, žadu kiekvienais metais per atostogas ją siųsti į Kiniją pas gimines. Galbūt tai padės jai nepamiršti savo kilmės, pažinti gimtąsias tradicijas ir perprasti kinų šeimos modelį.
Kuo gi lietuviškas blogas?
Lietuviškos šeimos tradicijos nėra labai geros. Vaikai dažnai negerbia savo tėvų, tarpusavio santykiai šalti, artimi žmonės nutolę vienas nuo kito. Užaugusios atžalos pamiršta tuos, kurie jais ilgus metus rūpindavosi. Kinijoje negerbti tėvų ir nesirūpinti jais – didžiausia nuodėmė. Jeigu vaikai savanoriškai neparemia gimdytojų psichologiškai ir finansiškai, tėvai turi teisę kreiptis į teismą. Teismas išnagrinėja suaugusių vaikų pajamas, įpareigoja darbdavį kas mėnesį išskaičiuoti iš jų atlyginimo tam tikrą sumą ir pervesti ją į darbuotojo tėvų sąskaitą. Toks įstatymas. Tačiau atvejų, kai jo prireikia, Kinijoje – vienetai. Negalintis pats išsilaikyti pagyvenęs kinas gyvena kartu su vaikais, ir visi tuo patenkinti. Mano mama irgi gyvena kartu su mano seserimi, broliu. Daug lemia ir visuomenės nuomonė – kaimynai ramybės neduos matydami, kad senukai vargsta. Kinai vadovaujasi nuostata – jeigu negerbi savo tėvų, vadinasi, negerbi ir kitų žmonių, todėl ir iš jų negali tikėtis pagarbos, supratimo, palaikymo ir pagalbos.
Pašiurpau, kai viena pažįstama lietuvė pasakė: vakare eisime pas mamą pavalgyti, nusiprausti – nors kiek sutaupysime. Mama pensininkė gauna vos 300 litų pensijos, o vaikams, matyt, atrodo, kad per gerai gyvena. Nenorėčiau, kad mano dukra su manimi taip elgtųsi.
Kartais kalti ir tėvai. Nenori suprasti vaikų poreikių, neturi laiko išklausyti, nemoka rasti bendrą kalbą. Tada atžalos stengiasi atkreipti į save dėmesį blogais darbais, o užaugę daro viską, kad pamirštų nelaimingą vaikystę, kartu – ir tėvus.
Kaip vertinate kitas lietuviškas tradicijas?
Kitas tradicijas, pavyzdžiui, šventes, greitai perėmiau. Smagu švęsti kartu su kitais. Labiausiai patinka Kalėdos ir Jūros šventė. Tačiau nepamirštu ir svarbių kiniškų datų. Jau jaučiu artėjančius Naujuosius metus, kuriuos kinai švęs visą savaitę. Naktį iš vasario 8 į 9 d. prie stalo susirenka visa šeima ir valgo pagrindinį patiekalą – koldūnus. Tikima, kas viduje ras monetą, kitąmet praturtės.Nors esu toli nuo namų, rengsime šventę ir čia. Restorano lankytojams šia proga irgi pasiūlysime staigmenų.
Ar klaipėdiečiai mėgsta kinų virtuvę?
Taip, nes kiniški patiekalai ne tik skanūs, bet ir sveiki, juose mažai riebalų. Nors turime egzotiškų valgių – iš varlių, zuikių, kalakutų, klaipėdiečiai dažniau renkasi labiau įprastus patiekalus iš vištienos, kiaulienos, liežuvio, pagardintus natūraliais iš šiaurės rytų Kinijos atgabenamais prieskoniais, taip pat juodus kiniškus grybus, valgius iš bambuko.
O Jūs ragavote lietuviškų valgių?
Man patinka lietuviškos bulvės ir iš jų padaryti blyneliai su faršu. Labai mėgstu pieno produktus, ypač jogurtus. O šokoladinių sūrelių valgau kasdien. Labai skanus ir lietuviškas šokoladas, ypač pieniškas su riešutais. Su tradiciniais sunkiau. Vien nuo vėdarų kvapo supykina. Cepelinų retkarčiais pavalgau, bet jie sunkiai virškinami.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
