„Mane veža viskas, kas nauja: nauja kultūra, nauji žmonės, naujas bendravimas“, – sako prieš penkerius metus į Lietuvą atvykusi, čia ištekėjusi ir lietuve save vadinanti Yana Ross, amerikietė televizijos, kino ir teatro režisierė, dailiųjų menų daktarė.
– Kalbame rugsėjo 11-osios išvakarėse. Esate tos baisios dienos Niujorke liudininkė, televizijos kamera užfiksavusi baisiausius tragedijos momentus. Kas liko jūsų prisiminimuose? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė Y. Ross.
– Tada dirbau CNN. Niujorke kaip tik buvo prasidėjusi mados savaitė, o mums tą dieną reikėjo kažką filmuoti. Mūsų biuras buvo įsikūręs visai šalia Pasaulio prekybos centro. Prisimenu, vienu metu žvilgteliu pro langą, o danguje – didžiulė juoda skylė. Ir dūmai.
Tokį vaizdą išvydau sprogus pirmajam lėktuvui. Puoliau skambinti mamai ir pasakodama jai, kas įvyko, pamačiau antrąjį lėktuvą. To jausmo niekada nepamiršiu: dar nieko neįvyko, o jau suprantu, kas tuojau atsitiks...
Griebėme kameras, puolėme filmuoti. Kontoroje tuo metu buvo gal 15 žmonių. Staiga prasidėjo isterija, supratau, kad filmuoti greitai nebebus kam. Subrendę vyrai, kuriems 50 ir daugiau metų, sviedė kameras ir bėgo pro duris aiškindami, kad jiems reikia būti su šeima.
Stereotipas, kad esant sudėtingoms situacijoms beveik neprognozuojamos yra moterys, kad jos yra silpnoji lytis, sugriuvo tą pačią akimirką. Pamačiau, kad nėra jokio skirtumo, vyras ar moteris, kai žmogus suvokia, kad tai paskutinė jo diena. Tą kartą visi tenorėjo vieno – paskutinę gyvenimo akimirką būti su šeima. Paprašiau pasilikti tik tų, kurie gali likti. Ir likome trise.
Vienu momentu pasirodė, kad antrasis „dvynys“ tuojau kris ant mūsų pastato. Pasakėme vienas kitam „Viso gero“, ir čia pat, mūsų akyse, pastatas keistai susitraukė ir susmuko.
Buvau ten ir nieko negalėjau pakeisti. Filmavau ir galvojau: „Kodėl? Kam aš tai darau?“ Dabar suprantu, kad tą dieną filmavome visų mūsų istoriją. Filmavome ir tuo pat metu, kiek galėjome, bandėme nelaimės ištiktiems žmonėms padėti ištrūkti iš griuvėsių, iš ugnies, iš viso to pragaro. Po trijų dienų supratau, kad nebeturiu ką pasakyti į kamerą.
Laimėjo profesija
– Esate sakiusi, kad labai pasikeitėte po tos dienos.
– Taip, ir beveik esu tikra, kad daugelis žmonių, stovėjusių akistatoje su mirtimi, vėliau pasikeičia. Nuo tada daug mažiau pradėjau galvoti apie save ir daug daugiau apie kitus. Pasikeitė požiūris ir į materialius dalykus, ypač į pinigus. Mano gyvenime jie prarado ankstesnę savo prasmę.
– Paskui gana greitai palikote CNN?
– Nebenorėjau dirbti su kamera, bet pamaniau, kad dabar jau galėčiau dalytis savo patirtimi su studentais. Įstojau į aspirantūrą Jeilio universiteto dramos mokykloje ir maniau, kad baigusi dirbsiu dėstytoja. Bet universitetas viską apvertė aukštyn kojomis. Po metų studijų pajutau tokį energijos antplūdį, tokį norą kurti... Supratau, kad profesija laimėjo. Turėjau pasakyti sau, kad dėstytojauti dar suspėsiu.
– Lietuvoje jūs jau penkerius metus. Šiuo metu esate viena produktyviausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro režisierių. Kaip jaučiatės iškeitusi Ameriką į Europą?
– Neskaičiuoju savo darbų, bet džiugu, kad radau bendrą kalbą su žmonėmis, su kuriais tenka dirbti. Darbo, aišku, netrūksta, gal jo net per daug (juokiasi).
Iki pat 2015-ųjų viskas suplanuota į priekį. Šį sezoną statysiu naują pjesę Suomijos nacionaliniame dramos teatre, o 2013 metais vėl dirbsiu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – naujo sezono atidarymo proga su kūrybine grupe statysime provokuojančią pjesę apie Antrąjį pasaulinį karą.
Per penkerius metus pamilau šį kraštą, jo kultūrą, Vilnių. Mano vyras yra lietuvis, aš pati čia dirbu ir gyvenu, todėl, manau, nebegaliu sakyti, kad esu visiška amerikietė. Kai užsienyje manęs paklausia, kas aš esu, sakau: „Esu iš Lietuvos, esu lietuvė.“
Pakvietė O. Koršunovas
– Ar studijuodama Jeilio universitete turėjote minčių kada nors atsidurti taip toli nuo Amerikos, Lietuvoje?
– Jeilio universiteto teatro mokykla glaudžiai susijusi su europietišku teatru, o mūsų dėstytojai puikiai žinojo, kas vyksta Vokietijos, Lenkijos ir net Lietuvos teatruose. Eimuntas Nekrošius, Rimantas Tuminas, Oskaras Koršunovas universitete yra žinomi.
Ir aš žinojau, kad šis kraštas turi labai gilias teatro tradicijas ir stiprią teatro kultūrą. O ir dėstytojai matydami, kaip dirbu, sakė, kad mano vieta Europoje.
Niujorkas, be abejo, turi savo aurą, fantastišką kultūrą ir puikų eksperimentinį teatrą, bet kad jame išgyventum kaip kūrėja, turi turėti labai daug pinigų arba būti beprotė. Amerika kultūros taip neremia, kaip Europa. Užtai, kai prieš penkerius metus viename festivalyje Harvarde susipažinau su O. Koršunovu ir jis mane pakvietė į Lietuvą pastatyti čia pjesę, pasiūlymą priėmiau iš karto.
Aišku, iš pradžių nemaniau, kad važiuoju ilgam. Pagal austrų autorės Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelink pjesę pastačiau spektaklį „Bembilendas“, paskui dar vieną, ir dar. Susiradau čia vyrą (juokiasi).
Ir štai jau penkeri metai Lietuvoje prabėgo. Turbūt taip reikia, turbūt visi keliai mane vedė Į Lietuvą. O aš įleidau čia šaknis.
Reikia adrenalino
– Dailiųjų menų daktarė, CNN laidos „Aukštoji mados kultūra“ redaktorė, viena populiariųjų serialų „Seksas ir miestas“ ir „Ozas“ kūrėjų... O ir Lietuvoje pradėjote nuo dramos žanro, dabar jau statote ir operas Klaipėdos muzikiniame teatre. Iš kur tiek kūrybinės jėgos?
– Man atrodo, viskas prasidėjo, kai baigusi Niujorko universitete teatro ir televizijos režisūros specialybę patekau į CBS kanalą, o vėliau į CNN ir pradėjau keliauti po pasaulį. Nuo tada man vis reikia adrenalino.
Mane veža viskas, kas nauja: nauji žmonės, nauja kultūra, naujas bendravimas. Televizijos režisiere pradėjau dirbti 21 metų, vos baigusi universitetą, ir iš karto prasidėjo mano kelionės į Afriką, į Paryžių, Indiją, Malaiziją...
Važiuodavau viena, o ten nuvykusi turėdavau suburti kūrybinę komandą. Laiko nedaug, tačiau su visai nepažįstamais žmonėmis turi rasti bendrą kalbą ir pasiekti norimą rezultatą. Adrenalino tiek, tarsi eitum į karą, vestum komandą ir žūtbūt privalėtum laimėti.
Dėl to turbūt ir tebesitęsia mano tarptautinė karjera. Nejaučiu jokios baimės, kad ir kur važiuočiau dirbti, kad ir kur gyvenimas mane benublokštų. Reikia, važiuoju į Suomiją, į Vokietiją, į Lenkiją, į bet kurią Europos šalį ar į pasaulio kraštą.
– Kas jums šiuo metu svarbiausia gyvenime?
– Geras klausimas. Kūryba, darbas su aktoriais, kompozitoriais, scenografais. Tai tarsi tarsi narkotikas, be kurio negalėčiau gyventi. Kita gyvenimo pusė – meilė. Ji taip pat labai svarbi. Noriu ją išsaugoti ir apsaugoti nuo smulkmenų, nes tikiu, kad ji, nors ir duota mums iš aukščiau, ne lengva ranka dalijama. Gavus šią dovaną reikia daug dirbti, kad ją išlaikytum.
Tik faktai :
Y. Ross gimė ukrainietės ir lenko šeimoje Maskvoje, augo Latvijoje, vasaras leido Mongolijoje pas dailininką senelį. Šešiolikos metų su tėvais emigravo į JAV.
2001 metais rugsėjo 11 dieną CNN laidos „Aukštosios mados kultūra“ redaktorės Y. Ross nufilmuoti pirmieji kadrai, kaip teroristų užgrobtas lėktuvas rėžiasi į Pasaulio prekybos centro dangoraižius, apskriejo visą žemės rutulį.
Elvyra ŽVIRBLIENĖ
