Šiame šou buvo pagerbta šalis, tačiau dar labiau – jos žmonės, british kultas. Todėl nenuostabu, kad olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos rampų šviesoje atsirado dalykai, kurie formuoja Didžiosios Britanijos veidą: inovacijos, drąsa, kūrybiškumas, vaizduotė. Šiame kontekste puikiai derėjo ir centrinė ceremonijos ašis – britų menininko Thomo Heatherwicko sukurtas olimpinis deglas. Žmogaus, kuris savo kūryba įprasmina lygiai tokias pat vertybes, kokias šią vasarą režisierius Boyle‘as parodė olimpiniame Londono stadione.
Kas jis?
Anglų dizaineris Thomas Heatherwickas (g. 1970 m.) bene labiausiai vertinamas dėl inovatyvių inžinerinių sprendimų, kuriant visuomeninio meno skulptūras ar kitus viešus objektus, neretai net vadinamas šiuolaikiniu Da Vinči. Siekdamas į vieną sujungti architektūrą, dizainą ir skulptūrą, 1994-aisiais menininkas įkūrė savo vardo dizaino ir architektūros studiją, kuriai vadovauja iki šiol. Šiuo metu studijos komandą sudaro daugiau nei šešiasdešimt architektų, landšafto projektuotojų, dizainerių ir inžinierių. Plataus profilio komanda leidžia Heatherwickui plėtoti pačius įvairiausius projektus: nuo komercinių, gyvenamųjų namų iki infrastruktūros schemų planavimų ar viešojo meno užsakymų. Šiuo metu metinis studijos pelnas yra apie 6,5 milijono svarų sterlingų, o didžioji dalis inovatyvių sprendimų randa užsakovus ir vietą ne tik Britanijoje, bet įvairiose. Apibendrindami Heatherwicko ir jo studijos darbą, „Thames and Hudson“ šiais metais išleido šešių šimtų puslapių knygą-katalogą.
Dizaineris augo tokioje aplinkoje, kad tai negalėjo neturėti įtakos jo kūrybiškumui. Senelis Miles Tomalinas buvo rašytojas ir muzikantas, Ispanijos pilietinio karo savanoris. Žydų kilmės močiutė Elisabeth Tomalin, pabėgusi į Londoną, dirbo su architektu Ernö Goldfingeriu, o vėliau įkūrė ir vadovavo „Marks and Spencer“ tekstilės dizaino studijai. Dizainerio motina Stefany Tomalinbuvo – tapytoja ir juvelyrė, pažadinusi jaunojo menininko susidomėjimą tradicinių amatų technika, tėvas – pianistas, grupės „Royal Marines“ narys. Jis daug prisidėjo ir prie būsimos Heatherwicko studijos įkūrimo bei jos plėtojimo.
Baigęs 3D dizaino studijas Mančesterio politechnikos universitete ir Karališkajame meno koledže, taip pat kelerius metus studijavęs medžio dizainą, Heatherwickas išgarsėjo gavęs pirmą rimtą užsakymą: jam buvo patikėta sukurti „Harvey Nichols“ tinklo, prekiaujančio garsiausiais mados ženklais, parduotuvės fasado dizainą. Heatherwicko pasiūlytas modelis buvo laminuotos medienos kaspinas, išsiraitęs per visą vitriną – tiek viduje, tiek išorėje. Menininko koncepcija sulaukė pripažinimo – 1997-aisiais jis buvo apdovanota „D&ADgeltono“ pieštuko prizu. Šiuo metu Heatherwickas priklauso Karališkojo menų koledžo, Viktorijos ir Alberto muziejaus, Karališkosios akademijos mokslinei bendrijai, be to, yra nuolat kviečiamas kuruoti parodas, skaityti pranešimus RIBA (Karališkasis britų architektų institutas), prestižinėse architektūros mokyklose, „Indaba“ konferencijoje ir TED2011. Šiais metais Heatherwickas buvo pakviestas rengti pranešimą svarbiausiame architektų bendruomenės renginyje – Pasaulio metų architektūros apdovanojimuose, vykusiuose Singapūre.
Olimpinė ugnis
Nors Heatkerwicko pavardė meno pasaulyje žinoma jau nuo dešimtojo dešimtmečio, tačiau pasaulinio pripažinimo jis sulaukė šiemet, kartu su savo komanda sukūręs olimpinio deglo dizainą. Jį sudarė 204 atskiri vario vainiklapiai, simbolizuojantys kiekvieną žaidynėse dalyvaujančią šalį. Timas Bernersas-Lee, sukūręs internetą, tarė: „Tai skirta visiems.“ Neatsitiktinai šie žodžiai nuaidėjo ir olimpiniame stadione, primindami, kad šalis, kuri daug duoda pasauliui, nėra toks stiprus, kaip norėtųsi, užnugaris augantiems jos talentams. Todėl simboliškai liepsną Temzės upe atplukdė futbolininkas D. Beckhamas, o vainiklapiuose ugnį įžiebti buvo patikėta septyniems jauniems Didžiosios Britanijos atletams, simbolizavusiems ateities kartas. Nuo tos akimirkos, kai buvo uždegtas pirmasis deglas, prireikė vos 45 sekundžių, kad visi degantys vamzdeliai pakiltų į viršų ir olimpinę ugnį iškeltų į 8,5 metro aukštį.
Žiedlapiai, susijungę į vieną bendrą liepsną, simbolizavo pasaulio vienybės ir taikos siekimą. „To, ką mes darome, šaknyse slypi racionalumas, – teigė menininkas viename interviu. – Surasti tinkamą dizaino sprendimą – tai lyg ištirti nusikaltimą. Todėl mūsų komanda šiek tiek primena tyrinėtojus. Mes analizuojame, bandome sužinoti visuomenės interesą. Tada atmetinėjame dalykus vieną po kito, kol galiausiai lieka vienas sprendimas. Tik labai retai šis sprendimas priimamas staiga ir netikėtai.“
Tačiau atvirkščiai proporcinga ilgiems kūrybiniams ieškojimams ir inžinerinėms analizėms, būna visuomenės reakcija į menininko kūrinius. Deglas, kuris tarsi pats atsistojo prieš atidarymą stebėjusius žmones, jų veiduose sukėlė didelę nuostabą. Tiesa, stulbinanti buvo ne tik idėjinis deglo dizainas, bet ir techninis projekto įgyvendinimas: britų amatininkų sukurtos žiedlapio formos, ilgi plieno virbai, laikantys kiekvieną mažą deglą, ugnies perdavimo nuo išorinių deglų į vidinius procesas, viso mechanizmo pakėlimas. Nenuostabu, kad žmonės ėmė skųstis, jog be reikalo deglas šį kartą buvo pastatytas pačiame stadione, nes atėję į olimpinį parkelį, jie jo neišvydo. Menininkas teigia, kad olimpinei ugniai jis norėjo suteikti intymesnės atmosferos. Įdomu ir tai, kad po geležine uždanga iki pat atidarymo slėpto deglo dizainas buvo pavaizduotas ant bilietų į atidarymo ceremoniją, tačiau, laikantis griežtos tylos politikos, net jauniesiems atletams buvo draudžiama apie šią gudrybę prasitarti savo tėvams.
Per olimpinių žaidynių uždarymą šis ugnies žiedas išsiskleidė, o visi 204 variniai žiedlapiai su išgraviruotais besivaržiusių šalių pavadinimais kaip šios sporto šventės simboliai buvo išdalyti jų delegacijoms.
„Expo“ paviljonas didžiąja P
Heatherwickas – vienas tų menininkų, kurie Didžiosios Britanijos vardą reprezentuoja ne ką rečiau nei savo. Šanchajaus „Expo 2010“ – ne išimtis. Nuo to laiko, kai pradėjo mokytis Mančesterio politechnikos universitete, menininką vis dažniau traukė ne tik sukurti koncepciją, bet ir ją realiai įgyvendinti, ką nors pastatyti. Sujungti ir išbandyti architektūros teoriją ir praktiką vienu kartu. Didžiosios Britanijos paviljonas „Expo“ parodose turi vieną labai ryškų tikslą: atskleisti ir įrodyti pelnytą šalies reputaciją dizaino inovacijų srityje. Iki šiol dydžiu ir prabanga nepralenkiamoje parodoje Kinijoje Didžiajai Britanijai atstovavo „Heatherwick Studio“ sukurtas paviljonas „Sėklų katedra“ („Seed Cathedral“), sukonstruotas iš 60 tūkst. šviesolaidinių skaidulų, dieną filtruojančių šviesą į paviljono vidų, o nakties tamsoje sukuriančių neįtikėtiną švytėjimo efektą. Be to, pučiant stipresniam vėjui, šios dalelės juda, todėl visa statinio struktūra atrodo lyg gyva. Paviljono pagrindas buvo pagamintas iš medinių ir plieninių konstrukcijų, kuriose buvo išgręžta 60 tūkstančių kiaurymių. „Kiaurymės medžio struktūrose buvo išgręžtos pagal labai tikslius geometrinius apskaičiavimus, siekiant užtikrinti precizišką aliuminio detali, kurios laikė permatomus šiaudelius, sumontavimą. To buvo pasiekta naudojant 3D kompiuterinės grafikos technologijas“, – teigė „Heatherwick Studio“ atstovai.
Paviljono dizainas stilistiškai pratęsė ankstesnį 2003-iųjų Heatherwicko kūrinį „Sitooterie II“, esantį Esekse, Didžiojoje Britanijoje. „Sėklų katedros“ koncepcijos esmė – vidinis jos dizainas atitinka tai, kas matoma išorės architektūroje, todėl 6 000 kv. m ploto teritorija buvo išplanuota taip, kad būtų daugiau erdvės ir laisvės paviljono lankytojams, norintiems pasižvalgyti tiek išorėje, tiek viduje.
„Heatherwick Studio“ 2010-ųjų „Expo“ siekė atskleisti gamtos ir miesto, mokslo ir natūralių dėsnių sąveiką. 20 m aukščio „Sėklų katedros“ šiaudeliai yra 7,5 m ilgio, o kiekvieno galuose buvo įvairių augalų sėklų iš viso pasaulio, kurias buvo galima apžiūrėti iš arti. Menininkas teigia, kad šiuo projektu jis prisidėjo prie karališkųjų botanikos sodų „Kew“ Londone ir „Millennium“ sėklų banko bendros misijos iki 2020-ųjų surinkti ir užkonservuoti 25 proc. visų Žemės augalų rūšių sėklų. Paviljone panaudotos sėklos taip pat buvo atvežtos iš šio projekto partnerių – Kinijos botanikos instituto.
Savo paviljonu, Šanchajaus „Expo 2010“ temą „Geresnis miestas – geresnis gyvenimas“, britai interpretavo pasiūlydami kūrybišką požiūrį į aplinkosaugą: ateities miestai taip pat gali būti žali miestai. Ir tai nestebina – juk Londonas, turint omeny jo dydį ir gyventojų skaičių, yra vienas žaliausių miestų pasaulyje, o būtent Didžiojoje Britanijoje pirmiausia atsirado viešų parkų tradicija, čia pradėjo veikti ir pirmasis botanikos institutas.
Instaliacija iš viso kainavo 25 milijonus svarų sterlingų (palyginkime: Lietuvos paviljono „Gintaras“ įrengimo suma – 1 mln. litų, o bendras mūsų šalies pasirodymo parodoje biudžetas – 4,2 mln. litų) ir buvo apdovanota parodą kuruojančios organizacijos BIE („International Exhibitions Bureau“) už geriausią paviljono dizainą. „Sėklų katedroje“ per pusę metų trukusią „Expo“ įvyko per 100 viešų ir privačių renginių, čia apsilankė šimtai išskirtinių asmenų ir daugiau nei 7 milijonai paprastų mirtingųjų.
Šiuo metu katedra yra išmontuota: kai kurios detalės išdalytos mokykloms, kai kurios atsidūrė pasaulio „Expo“ muziejuje, likusios parduotos labdarai.
Duoklė Londonui I
Be „Didžiojo Beno“ir juodų Londono taksi, sunku būtų rasti charakteringesnį miesto simbolį už raudonus dviaukščius „Routemaster“ autobusus. Senųjų dviaukščių modelių miestas atsisakė dar 2005-aisiais (palikti tik keli, važinėjantys turistiniu maršrutu), mat šie buvo su nesaugia atvira galine platforma, per kurią keleiviai galėjo įšokti ar iššokti iš autobuso jam važiuojant. Tačiau šių metų pradžioje po Londoną pradėjo važinėti nauji legendiniai „Routemaster“ autobusai, kurių dizainą kūrė Heatherwicko studija, o gaminimo procesui vadovavo „Wright Group“. Naujuosiuose „Routemaster“ taip pat bus galinė platforma, tačiau kitaip nei anksčiau autobusui važiuojant ji bus uždaryta. Futuristinio dizaino transporto priemonė, pirmiausia pajudėjusi maršrutu Viktorijos stotis–Londono centras–Rytų Heknio rajonas, tarp londoniečių sukėlė nemažai kalbų.
Nors paskelbus konkursą 2008-aisiais jo nugalėtoju tapo bendras „Foster and Partners“ ir „Aston Martin“ koncepcinis modelis, tačiau Londono meras Borisas Johnsonas pasirinko Heathervicko projektą, miesto bendruomenei pristatytą 2010-aisiais. Londoniečiai nevengia paburbėti, kad naujieji „Routemaster“, kaip ir naujieji miesto keltuvai, yra ne kas kita, o naujasis mero įgeidis. Neretai jie pašaipiai vadinami „Borismaster“ arba tiesiog „Boris Bus“. Tačiau bene labiausiai šią kritiką, itin girdimą iš leiboristų, išprovokavo finansiniai rodikliai. Pirmieji aštuoni dviaukščiai miestui kainavo daugiau nei 11 milijonų svarų sterlingų. O jei skaičiuosim, kad kiekviename tokiame „Routemaster“ yra po 62 sėdimas vietas, pastarosios kaina išauga iki 22 tūkstančių svarų sterlingų. Bene brangiausia transporto sistema galintis pasigirti Londonas norintiems važiuoti naujaisiais autobusais, suprantama, siūlo ir dar brangesnius bilietus. Kita vertus, naujieji hibridiniai „Routemaster“ yra 15 proc. ekonomiškesni už kitus hibridinius autobusus, sunaudoja perpus mažiau degalų nei dyzeliniai dviaukščiai.
Dar vienas naujųjų Londono „Routmaster“ pliusas – jų dizainas. Suapvalinti kampai, išlenkti langai, primenantys Japonijos greituosius traukinius, išsaugota tradicija įlipti per galinę platformą, du laiptai ir galimybė grožėtis Londono vaizdais pro įstrižus, galą ir priekį juosiančius stiklus, jungiančius abu autobuso aukštus.
Duoklė Londonui II
Dar vienas konceptualus Heatherwicko pasiūlymas atnaujinti buitinius Londono miesto objektus – tai Kensingtono ir Čelsio rajonų municipalinės tarybos užsakymu suprojektuoti naujieji Londono spaudos kioskai. Pastarieji turėjo pakeisti po įvairias miesto vietas pabirusias prekybininkų palapines. „Kiekvieną rytą spaudos pardavėjai praleidžia daugiau nei valandą (čia galima prisiminti ir Londono orus) dėliodami laikraščius ir žurnalus ant prekystalio. Kai šios palapinės užsidaro nakčiai, jos tampa negyvi ir neįdomūs objektai. Palapinės pagamintos iš plastmasės ir stiklo pluošto, kurie laikui bėgant susibraižo ir išblunka, o žaliuzės, skirtos apsisaugoti nuo vandalų, padaro kioską dėžės formos ir tiesiog kviečia ant jo klijuoti lipdukus, plakatus ar piešti grafičius“, – teigia menininkas.
Heatherwicko pasiūlytas „Paperhouse“ – tai 2,5 m aukščio, 2 tonas sveriantis stabilus statinys, skirtas pardavinėti spaudą, gėrimus ar cigaretes. Statinio pagrindas – plieno karkasas, iš išorės dengtas žalvario plokštelėmis, iš vidaus – medžio fanera. Gilės formos kioskeliai suprojektuoti taip, kad jų vidinės sienos atstotų lentynėles, o konstrukcijos dalys juda stumdomųjų durų principu – atsidaro tiek, kiek reikia dieną klientams aptarnauti ir užsidaro nakčiai. Taip šie kioskai tampa miesto urbanistinio dizaino akcentu. Dar vienas žavus „Paperhouse“ elementas – viršuje statinį juosiantis siauras stiklas, leidžiantis patekti šviesai į vidų dieną ir skleidžiantis ją iš vidaus naktį, tarsi naktinis gatvės šviestuvas. Pirmieji tokie kioskai Londone buvo atidaryti 2009-aisiais.
Knygoje apie menininko kūrybą „Making“ kiekviena jo sumanyta idėją bandoma paaiškinti atsakant į klausimą, kuris išprovokavo tą idėją. Tarp šių klausimų buvo ir toks: „Ar aš galiu atverti tiltą, nedalijant jo perpus?“ Taip atsirado dar vienas įdomus Heatherwicko Londono miestui sukurtas objektas – „Besiritantis tiltas“ („Rolling Bridge“). Tai dalis „Grand Union Canal“ projekto, pastatyto 2004-aisiais kanalo skalaujamame biurų ir mažmeninės prekybos kvartale Padingtone. Heatherwicko dizaino studijai teko spręsti dilemą: kaip sukurti nedidelį tiltą, kuriuo galėtų naudotis ne tik darbuotojai, skubantys iš vieno biuro į kitą, bet ir siauru kanalu praplauktų sportininkų baidarės, kanojos ir pan.? „Besiritantis tiltas“ – tai medžio ir plieno 12 m ilgio tiltas, nusidriekęs per siaurą kanalą. Tačiau kai į pro šia vietą kas nors nori praplaukti, pradeda veikti hidrauliniai tilto mechanizmai ir tiltas vyniojasi tol, kol visiškai susivynioja ir tampa panašus į kampuotą ratą. Tiltui susisukant, procesas gali būti sustabdytas bet kuriuo metu. Tadas tiltas gali įgauti visai kitokią formą, pavyzdžiui lanko.
„Mūsų tikslas buvo patį judėjimą padaryti išskirtiniu šio tilto bruožu. Projektuojant atsiveriančius tiltus, dažna išeitis yra tvirtos atramos, kuriose sumontuoti mechanizmai kelia tiltus. „Rolling Bridge“ atsiveria visa kitaip: lėtai ir sklandžiai riesdamasis tol, kol transformuojasi iš įprastinio tiesaus tilto į apskritą skulptūrą“, – teigia projekto autorius. Jei teks būti Londone ir norėsite pasivaikščioti tais dvylika metrų, turėkite omeny, kad tiltas atidaromas kiekvieną penktadienio vidudienį. „Rolling Bridge“ yra įvertintas ne vienu svarbiu urbanistinio dizaino prizu, tarp kurių ir „British Structural Steel Design“ bei „Emerging Architecture“.
Duokle tiek Londonui, tiek ir visai Didžiajai Britanijai laikoma ir „Heatherwick Studio“ suprojektuota „Rytų pakrantės“ kavinė, arba „East Beach Café“ – pastatas, esantis Vakarų Sasekse. 2005-aisiais duris atvėrusio masyvių plieno konstrukcijų statinyje dienomis veikia kavinė, o vakarais – restoranas. Pastato išskirtinė savybė yra ta, kad laikui bėgant, metalui pasidengiant rūdimis, jo fasadas stilizuojasi, keičia spalvą. 2008-aisiais šis projektas buvo apdovanotas RIBA (Karališkojo britų arcitektų instituto) prizu.
Nesėkmės istorija vardu „B of the Bang“
Olimpinio deglo projektas – ne vienintelis dizainerio kūrybinis bandymas sporto švenčių srityje. Tiesa, ankstesnysis – ne toks sėkmingas. „B of the Bang“ – tai 1,42 milijono svarų sterlingų vertės 56 m aukščio skulptūra iš 180 milžiniškų plieno smaigalių. Didžiulė ir kiek grėsmingai atrodanti instaliacija buvo pastatyta greta Mančesterio miesto stadiono 2002-ųjų Britanijos tautų sandraugos žaidynėms paminėti. Praėjus vos keleriems metams, 2004-aisiais, vienas iš virbų nulūžo ir iš 30 metrų smigo į žemę. Vėliau buvo rastas dar vienas netvirtas virbas. Ir nors niekas iš žmonių nenukentėjo, visi likusieji dėl saugumo buvo pašalinti. Galiausiais skulptūra 2009-aisiais buvo išmontuota, o miesto taryba iš Heatherwicko dizaino studijos ir projekto subrangovų prisiteisė 1,7 milijono svarų sterlingų padarytai žalai atlyginti. Is vis tik, kas jis?
„The Telegraph“ žurnalistė Sarah Crompton teigia, kad galbūt jo darbai yra noras atsakyti į vis kylančius klausimus... Greičiausiai kiekvienas menininko noras atsakyti ir yra paaiškinimas, kaip atsiranda tokių įspūdingų projektų koncepcijos. Bet Heatherwickas anaiptol ne toks žmogus, kuris dirbą pašvęstų vien teorinių sprendimų paieškoms, kurių tikslas spręsti šiuolaikiško dizaino iškeltus iššūkius. Savo talentą jis skiria gerinti supančią aplinką: projektuoja ligonines, jėgaines, tiltus, restoranus, parkus ir kitas viešas erdves. „Jis nori pakeisti pasaulį, ir daro tai. Viena idėja keičią ankstesnę idėją, po to ateina dar kita...“, – sako Crompton.
Agnė KAŽIMĖKAITĖ
