Kai žmonės vaikus palieka likimo valiai, tėvų pareigų imasi šunys, vilkai, beždžionės ar lokiai.
Mauglis – Indijos džiunglėse nuo tėvų pasimetęs ir vilkų užaugintas berniukas iš Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygos“ – gyveno tik britų rašytojo vaizduotėje. Tuo tarpu faktais paremti pasakojimai apie tarp laukinių žvėrių išaugusius vaikus lenkia bet kokias išmonės ribas.
Maugliai Lietuvoje ir pasaulyje
Stulbinamos tikros ar išgalvotos istorijos apie sulaukėjusius vaikus buvo perduodamos iš kartos į kartą nuo antikos ir ankstyvųjų viduramžių – įvairiose tautose ir skirtinguose pasaulio pakraščiuose. „Feralchildren.com“ svetainėje skelbiamas istoriniais šaltiniais paremtas daugiau nei 100 tėvų paliktų vaikų ir neretai laukinių žvėrių užaugintų vaikų sąrašas (http://www.feralchildren.com/en/children.php), kuriame du kartus paminėtas ir Lietuvos vardas.
Tai istorijos apie 1660 m. medžiotojų aptiktą su lokiais augusį devynmetį berniuką, pakrikštytą Juozapu (http://www.feralchildren.com/en/showchild.php?ch=joseph). Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad su Juozapu buvęs ir jo brolis, kuriam esą pavyko nuo medžiotojų pasprukti. Manoma, kad vaikai pasimetė nuo tėvų šiems slepiantis nuo užpuolusių totorių. Juozapą esą pavyko įpratinti vaikščioti stačiomis, valgyti virtą mėsą, nors gerai kalbėti jis taip ir neišmoko.
Kitas Lietuvoje lokių išauginto berniuko atvejis aprašytas 1694 m., teigiama svetainėje. Maždaug 10 metų vaiką pavyko išmokyti vaikščioti ant dviejų kojų ir šiek tiek kalbėti.
Tačiau kur kas didesnę nuostabą už tikrus ar tariamus – kas gali patikimai atskirti legendas nuo tikrovės, kai praėjo daugiau nei 300 metų? – lietuviškus mauglius kelia neabejotini faktai.
Žmonių paliktų ir žvėrių išgelbėtų vaikų sąrašas anaiptol nenutrūksta viduramžiais: „Feralchildren.com“ skelbia, kad nuo 2000 m. yra žinomi mažiausiai 3 „klasikiniai“ mauglių atvejai. Prasidėjus XXI amžiui patvirtinta jau keliolika sulaukėjusių vaikų atvejų, kuriems dažniausiai į pagalbą ateidavo keturkojai globėjai.
Istorijų apie šiuolaikinius mauglius geografija plati: tokie atvejai užfiksuoti Maroke, Rusijoje (Totorijoje ir Sibire), Ukrainoje, Tailande, Rumunijoje, Čilėje.
Sulaukėjusių vaikų istorijos panašios: arba tėvai juos palieka likimo valiai, arba jie patys nuo jų pabėga neapsikentę smurto ir bado.
Rūpinosi sulaukėję šunys
Rumunijoje „berniuku šunimi“ vadinamas Trajanas Caldararas išėjo iš namų kur akys veda būdamas ketverių. Manoma, kad jis neištvėrė tėvo mušimo.
Kaime gyvenanti berniuko motina Lina Caldarar sakė mylėjusi sūnų, bet turėjusi žiauraus būdo sugyventinį, kuris nuolat ją mušdavo. Paskutinį kartą jį sūnų matė prieš pabėgdama iš namų. „Jis (vaiko tėvas) neleido man pasiimti Trajano – sakė, kad vaikas priklauso jam“, - pasakojo berniuko motina. Pasak jos, netekusi Trajano ji vos neišprotėjusi ir gyvenusi viena viltimi, kad jį ėmėsi globoti kita šeima.
Manoma, kad Trajanas gyveno pats vienas trejus metus. Jį atsitiktinai rado vienas piemuo. Sugedus automobiliui jis per ganyklas patraukė namo ir pastebėjo vienui vieną mažą berniuką. Jį po kurio laiko sugavo piemens iškviesti policininkai.
Nors jau buvo septynerių, Trajanas atrodė kaip trejų metų vaikas. Jis buvo nuogas, negalėjo kalbėti, sirgo sunkia rachito forma. Jo žaizdos pūliavo, kraujo apytaka buvo sutrikusi. Trajanas vaikščiojo keturiomis, o jo judesiai buvo tarsi žvėrelio. Berniukas gyveno kartoninėje dėžėje, kurią buvo užsidengęs polietileno skiaute.
Medikai vėliau padarė išvadą, kad vaikas pats vienas nebūtų galėjęs išgyventi, jeigu jam nebūtų padėję laukiniai šunys, kurių buvo daug tame Transilvanijos regione. Berniuką rado prie negyvo šuns, kurį jis, kaip manoma, tuo metu valgė.
Sapnuoja gyvenimą su keturkojais draugais
Panaši istorija (http://www.nzherald.co.nz/section/story.cfm?c_id=2&objectid=3582191) nutiko ir atokiame Bespalovskajos kaime Sibire. Po to, kai trijų mėnesių berniuką motina paliko alkoholikui tėvui, kuris vieną kartą išėjo iš namų ir nebegrįžo, Andrejų Tolstych ėmėsi auginti vienintelė šalimais esanti gyva būtybė – namus saugojęs šuo.
Kaip jam pavyko išgelbėti vaiką, nežino niekas. Andrejų aptiko socialinės rūpybos darbuotojai, pradėję domėtis, kodėl septynerių metų berniukas nelanko mokyklos. Manoma, kad lig tol jo niekas nepasigedo dėl to, kad namas buvo labai nuošalioje vietoje, o vietovė buvo mažai apgyvendinta.
Sugrįžęs pas žmones Andrejus nemokėjo kalbėti, vaikščiojo keturiomis, kandžiojosi, prieš valgydamas apuostydavo maistą ir elgėsi kaip šuo.
Po gydymo berniukas buvo atiduotas į vaikų namus. Po dviejų savaičių jis išmoko vaikščioti stačias, pradėjo valgyti su šaukštu, miegoti lovoje ir pamažu susidraugavo su viena mergaite. Su ja ir kitais žmonėmis jis bendrauja gestais.
Spaudoje buvo aprašyta ir dar viena rusiško Mauglio istorija. 1998 m. milicija netoli Maskvos “ 6 metų Ivaną Mišukovą „išgelbėjo“ nuo šunų gaujos, su kuria jis praleido paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus.
Berniukas pabėgo nuo savo motinos ir jos draugo alkoholiko būdamas ketverių. Iš pradžių jis elgetavo ir pelnė valkataujančių šunų pasitikėjimą, nes atiduodavo jiems maisto likučius. Atsidėkodami jie ėmėsi jį saugoti nuo piktadarių ir šalčio, o ilgainiui patikėjo jam gaujos vedlio pareigas. Milicininkai tris kartus nesėkmingai bandė atskirti jį nuo šunų, kol galiausiai jiems tai pavyko pakišus jauką restorano virtuvės patalpose.
Ivanas Mišukovas, kuris prieš išeidamas iš namų jau mokėjo kalbėti, sėkmingai integravosi į visuomenę, tačiau sako, kad ir dabar dar sapnuoja šunis.
Nemokėjo verkti
Dar viena panaši istorija nutiko Kazanėje. 14 metų Ramzija Tukmatulina, kurios motina buvo alkoholikė, tarp laukinių šunų augo nuo vaikystės. Kaime gyvenantys kaimynai, kurių akyse augo mergaitė, ją buvo praminę Naida – tai tuose kraštuose įprastas kalės vardas.
Tik po to, kai milicininkas apie sulaukėjusią mergaitę pranešė į vietos administracinį centrą, į ją buvo atkreiptas dėmesys. Ramzija net išgarsėjo: ji buvo pakviesta į Maskvą dalyvauti viename populiariame TV šou.
Oksana keturkojų pagalbos paprašė būdama trejų metukų: kai tėvai alkoholikai nakčiai ją paliko lauke, mergaitė įsiropštė į pašiūrę, kurioje buvo laikomi šunys, rašo britų dienraštis „The Telegraph“ (http://www.telegraph.co.uk/core/Content/displayPrintable.jhtml?xml=/arts/2006/07/17/ftdog17.xml&site=6&page=0).
Sulaukėjusią 8 metų Oksaną Malają į Odesos (Ukraina) vaikų namus, kuriame gyvena vaikai su elgesio sutrikimais, atvežė 1992 m. vasarą. Kam nors prisiartinus mergaitė šiepė dantis ir grėsmingai urzgė. Ji elgėsi kaip šuo: vaikščiojo keturiomis, lengvai užšokdavo ant stalo ar suolo, nemiegojo lovoje, lojo ir galėjo skaudžiai įkąsti. Oksana nemokėjo verkti: pasijutusi užgauta ji gailiai inkšdavo.
Oksana buvo jauniausia gausioje Aleksandro ir Valentinos Malych, gyvenusių viename Chersono apskrities kaime, šeimoje. Tėvai girtavo, vaikų neprižiūrėjo, galų gale jiems buvo atimtos tėvystės teisės.
Tačiau iki to laiko, kol buvo paimta į vaikų namus, mergaitė sulaukėjo. Amžinai badaujantis vaikas laiką leisdavo su šunimis ir katėmis. 5 metus Oksana mito žalia mėsa ir atliekomis, draugystė su šunimis padėjo jai išgyventi.
Visą šį laiką su šunimis ir katėmis gyvenanti mergaitė niekam nerūpėjo. Tik po 5 metų susigėdęs kaimynas pranešė valdžios atstovams apie sulaukėjusį vaiką.
Dabar Oksanai 23-eji. Apie ją nufilmuota „Discovery Channel“ laida, ją prižiūri Ukrainos ir užsienio psichiatrai.
Suvokimo testai parodė, kad Oksanos protiniai sugebėjimai prilygsta 6 metų vaikui. Ji gali skaičiuoti , bet nesugeba sudėti. Ji nemoka skaityti. Ji didžiuojasi savo dideliu rankiniu laikrodžiu su įvairiomis melodijomis, bet nepažįsta valandų... Tai dalis kainos, kurią ji ir jos likimo draugai sumokėjo už tai, kad sugebėjo išgyventi.
