Centrinių bankų ir priežiūros institucijų atstovai atrodo sunerimę, kad pernelyg didelė konkurencija finansų sektoriuje kelia nestabilumą bei sisteminę riziką. Kita vertus, konkurencijos priežiūros institucijos vis dar tikina, kad aktyvesnė konkurencija visuomet tik į naudą. Abi pusės gali būti teisios.
Tarp konkurencijos ir stabilumo egzistuoja priešprieša. Konkurencinis spaudimas gali padidinti bankų buhalterijos trapumą ir iššaukti investuotojų paniką.
Disponuodami žema marža ir ribota atsakomybe bankai neturi itin daug ko prarasti, tad jie užsiima ne bankininkyste, o lošimu. Šią tendenciją skatina ir indėlių draudimas bei neseniai suformuluota politika, anot kurios, dalis finansų institucijų yra tiesiog per didelės tam, kad joms būtų leista žlugti.
Dėl tokios praktikos bankininkams kils tik dar daugiau paskatų prisiimti nepamatuotas rizikas. Valstybėse, kuriose finansų sektorius pernelyg liberalizuotas, ant žlugimo slenksčio atsidūrusiems bankams yra daugiau nei pakankamai priežasčių imtis pernelyg rizikingų operacijų.
Štai kodėl krizės ėmė kartotis vis dažniau ir stambesniu mastu kaip tik po to, kai 8-ajame dešimtmetyje išsivysčiusioje pasaulio dalyje buvo imtasi liberalizacijos politikos. Šis nestabilumo etapas ryškiai kontrastuoja pokariniam griežtos reguliacinės drausmės periodui. 9-ojo dešimtmečio krizės JAV, bei 10-ojo dešimtmečio nuosmukiai Japonijoje ir Skandinavijos valstybėse, atskleidė reguliacinio liberalizmo keliamą nestabilumą.
Idealiame pasaulyje priešprieša tarp stabilumo ir konkurencijos galėtų būti sureguliuota pasinaudojus rizikos draudimo mechanizmais, patikimomis bankroto ir ginčų sprendimo procedūromis bei kapitalo pakankamumo reikalavimais.
Vis dėlto reguliavimas neišsprendžia problemos iš esmės, jis yra nepajėgus užkirsti kelią didelio masto rinkos nuosmukiui. Priešprieša tarp stabilumo ir konkurencijos gali būti sušvelninta iki tam tikro lygio, tačiau jos neįmanoma panaikinti.
Puikus šią situaciją iliustruojantis pavyzdys – Jungtinės Karalystės nepriklausoma bankinės priežiūros komisija (ICB), pasiūliusi atskirti (angl. ring-fencing) specializuotą ir profesionalią investicinę bankininkystę nuo mažmeninės prekybos investicijų srityje, sukuriant dvi atskirai kapitalizuotas to paties banko įmones. Tokiu būdu buvo siekiama kompromiso tarp paskatų lošti viešosiomis gėrybėmis ir galimybės išnaudoti masto ekonomiją konkrečiame finansų sektoriuje.
Visgi dažniausiai blogybės slypi smulkiose detalėse ir net esant pačiam optimistiškiausiam scenarijui priešprieša tarp stabilumo ir konkurencijos išliks.
Išvardytų priemonių trūkumą lemia faktas, kad pastaroji krizė paveikė ne tik universalius, bet ir specializuotus bankus. Be to visada išliks diskusija, kur nubrėžti liniją tarp profesionalios investicinės bankininkystės ir į neprofesionalius rinkos dalyvius orientuotos bankininkystės.
Kita problema – reguliavimo ribų nustatymas. Ženklesne rizika pasižyminti investicinė veikla gali būti tiesiog perkelta į liberalesnio arba neaiškiai apibrėžto teisinio reglamentavimo sritis, tokiu būdu sukuriat šešėlinę bankininkystės sistemą. Panašaus pobūdžio „migraciją“ jau matėme prieš pastarąją finansų krizę. Analogiški veiksmai ateityje neišvengiamai sukurtų naujas sistemines rizikas.
2008 metų finansų krizė atskleidė reguliacinių priemonių nepakankamumą ir privertė susimąstyti apie būtinus teisinio reglamentavimo pokyčius finansų sektoriuje. Privalome mokytis iš praeities klaidų, dėl šios priežasties privalu būti atsargiems ir nepervertini griežto reguliavimo teikiamos naudos. Jungtinės Karalystės bankinės priežiūros komisija taikliai pastebėjo, kad atsižvelgiant į netinkamą dabartinį bankinio sektoriaus reguliavimą šiuo metu yra erdvės tobulinti abi sritis: ir konkurenciją ir stabilumą, tačiau visada privalu elgtis atsargiai ir vengti visiško rinkos dėsnių eliminavimo iš finansų sektoriaus.
Kuriant optimalios reguliavimo sistemos viziją privalu atsižvelgti į skirtingą pavienių bankininkystės sričių prigimtį bei konkurencijos lygio jose diferenciaciją. Pavyzdžiui, nustatant kapitalo reikalavimus privalu atsižvelgti į konkurencijos lygį konkrečiame bankininkystės sektoriuje ir labiau konkurencingiems nustatyti aukštesnius reikalavimus.
Tad konkurencijos politika ir sveiko proto padiktuotas reguliavimas turėtų būti koordinuojami. Tai ypač svarbu krizinėse situacijose, kuomet reikia užtikrinti likvidumą bei tinkamas sąlygas restruktūrizacijai, išvengiant konkurencinių iškraipymų.
Koncentracija aiškiai apibrėžtose indėlių ir paskolų rinkose yra susijusi su konkurenciniu spaudimu. Labiau koncentruotose rinkose bankai klientams yra linkę siūlyti prasčiausias sąlygas. Krizė paveikė abiejų tipų bankines sistemas: koncentruotas (pvz. Jungtinė Karalystė, Olandija) ir nesukoncentruotas (pvz. JAV ir Vokietija). Abiem atvejais krizė atnešė konsolidaciją ir paliko dar mažiau rinkos žaidėjų, kurių rankose šiuo metu didesnė galia nei anksčiau ir privilegijuotas statutas, neleidžiantis žlugti dėl pernelyg baisių sisteminės rizikos pasekmių.
Minėta rinkos galios koncentracija nekeltų tiek daug problemų ir susierzinimo, jeigu ji būtų įgyta už pavyzdinį elgesį rinkoje. Tačiau po pastarosios krizės išlikusių bankų rinkos galios sukoncentravimas neturi nieko bendro su etišku elgesiu. Šiuo metu rinkos galia koncentruojama, nes naujiems žaidėjams yra sukurti pernelyg dideli įėjimo į rinką barjerai, o tokia situacija nelemia nieko gero investuotojų ir vartotojų atžvilgiu.
Aktyvi konkurencija bankininkystės sektoriuje yra būtina ir tik nuo įstatymų leidėjų priimtų reguliavimo normų priklausys kokio lygio konkurencija čia bus leidžiama. Būtina ištaisyti esamos reguliacinės teisinės bazės klaidas ir sustiprinti ją, tačiau tuo pačiu metu būtina prisiminti, kad visiškas reguliavimas nėra ir negali būti siekiamybė.
Xavier Vives yra Barselonos IESE verslo mokyklos ekonomikos ir finansų profesorius.
