Elvyra Žvirblienė
Dar tik savaitė praėjo po televizijos šou finalo. Kaip jautiesi, kokiomis nuotaikomis gyvenai tą savaitę?
Puikiomis. Pailsėjau, atsigavau, o dabar tenka atiduoti duoklę žiniasklaidai – daliju interviu (juokiasi). Galiu užtikrinti, kad jokia žvaigžde tikrai nesijaučiu, bet džiaugsmo daug. Vienas dalykas, kai žmogus iš tiesų žino, kad yra geriausias, ir tampa nugalėtoju, bet visai kitas – mano atvejis, kai nugalėtoja tapau dėl to, kad tūkstančiai žiūrovų už mane atidavė savo balsus. Ir, aišku, žinojimas, kad dainavimas palietė tiek širdžių, iki šiol neleidžia atsipeikėti ir be galo džiugina.
Nejaugi prieš finalą nebuvo jokių nuojautų, kad tapsi nugalėtoja?
Tikrai ne. Anksčiau maniau, kad nugalėtoju taps Martynas arba Ugnė. Kai likome trise, jau nebežinojau. Maniau: gal RSP, nes juos palaiko jaunimas. O kai jau likome dviese, padainavau paskutinę dainą, nulipau nuo scenos, atsidusau ir pagalvojau: „Viskas.“ Apėmė džiaugsmas, kad maratonas baigėsi. Buvau laiminga, kad žmonės mane palydėjo taip toli, iki pat finalo. O apie laimėjimą net neleidau sau svajoti.
Ir pranašiškų sapnų nesapnavai?
Nesapnavau (juokiasi). Prieš finalą turbūt iš viso nieko nesapnavau, miegojau kietai ir ramiai. Anksčiau savaitgaliais prieš tiesioginį eterį kur kas labiau jaudindavausi, o šis jau buvo širdyje šventinis, smagus ir džiaugsmingas.
Turi ryškų muzikinį talentą. Kodėl pasirinkai veterinariją?
Muzika mane lydėjo nuo mažų dienų. Gyvenau ir augau Panevėžyje, lankiau muzikos mokyklą, baigiau fortepijono klasę. Mokykloje, kurioje mokiausi, buvau subūrusi muzikinę grupę „Sniegas“. Svajojau apie muzikines studijas, bet tuo laiku kaip tik turėjau problemų su balso stygomis. Būtinai reikėjo operuotis, o gydytojai be 23 metų to nedarė. Teko laukti. Aišku, buvo labai skaudu, kai sužinojau, kad iki 23 negalėsiu dainuoti. Taigi, pasirinkau veterinariją. Ir vėliau dėl to nė karto nesigailėjau. Apskritai, meilė gyvūnams mano gyvenime visada ėjo paraleliai su muzika. O dabar netgi esu dėkinga likimui, kad gyvenimas viską sudėliojo būtent taip. Baigiau veterinarijos mokslus, spėjau apsiginti magistro diplomą, o dabar sugrįžau prie muzikos. Manau, gerai, kad rimčiau prie dainavimo prisiliečiau jau subrendusi. Kai tau 25-eri, kur kas realiau gali pažvelgti tiek į savo galimybes, tiek apskritai į pasaulį, į kurį pabandžiau trumpam įsilieti.
Koks tau pasirodė pramogų pasaulis?
Pamačiau, ką reiškia, kai su tavimi dirba visa didelė ir profesionali komanda, ir pačiai nieko daugiau nereikia galvoti, tik išeiti į sceną ir atlikti pasirodymą. Supratau, kad visai kitaip būtų, jei daryčiau tai viena, būdama pati už save atsakinga. Pirmuoju atveju tikrai gali pasijausti superžvaigžde, o kitais – tektų verstis per galvą, kurti dirbtinius skandalus ir dar neaišku, koks būtų rezultatas. Dalyvavau tik žaidime, o ar norėčiau jame pasilikti? Manau, kad nesu pasiruošusi pramogų pasaulio taisyklėms. Jau vien viešinti savo gyvenimą man būtų nepriimtina. Per šį konkursą kažkas bandė pūsti muilo burbulus, rašyti apie mane nesamus dalykus, tai nebuvo malonu. Širdyje norėjau, kad „X Faktorius“ būtų viena, o šeima ir artimieji – kita. Mano veikla pramogų pasaulyje neturėtų būti susijusi su artimais žmonėmis.
Giedre, ar tokie dalykai gali pristabdyti norą dainuoti?
Ne, tik suprantu, jog tai, kas buvo, – vakarykštė diena, ji jau praeina. Puikiai suvokiu, kad nebebūsiu tokia įdomi ir patraukli savo dainomis, kai nulipsiu nuo „bangos“. Galbūt liksiu žavi bent 1000 žmonių, to visiškai pakaktų. Kol kas apie tai dar mažai galvoju. Dabar laukia singlo įrašai su muzikos leidybos kompanija „Sony Music“, o vėliau žadu pradėti mokytis profesionalaus dainavimo.
O kaip su gydytojos veterinarės profesija ir darbu?
Deja, darbo universitetinėje klinikoje dar sausio mėnesį teko atsisakyti. Budėjimas naktimis, krūvis nemažas, tiesiog nebespėjau. Nors stambiųjų gyvulių klinikos bendradarbiai buvo man labai geranoriški, visokeriopai palaikė, pati supratau, kad suderinti mokslus, darbą ir dainavimą negalėsiu. Ačiū Dievui, bent pabaigiau mokslus.
Grįžkime prie „X Faktoriaus“. Komisija projekte buvo surinkta iš tikrų scenos ir pramogų pasaulio žinovų. Tavo mentorius Samas, Vytautas Šapranauskas, Saulius Prūsaitis, nieko neglostanti Rūta Ščiogolevaitė. Kurio vertinimų labiausiai bijodavai?
Turbūt Rūtos vertinimų laukdavau su didžiausiu jauduliu, nes ji visada pasako tiesą. Aišku, niekam niekada nėra malonu būti kritikuojamam, bet, kita vertus, tiesos man reikėjo, nes tik realus vertinimas ir kritika galėjo pastūmėti mokytis bei tobulėti. Rūta ne vieną sykį ir džiaugėsi su manimi, pastebėdama, kaip užaugau ir patobulėjau scenoje. O Samas... Tie, su kuriais jis dirbo, vadino jį tėčiu. Vargu ar kas įsivaizduoja, kiek jis į mus investavo, kiek nemiegodavo naktimis, laužydamas galvą, kaip kuo geriau viską padaryti... Esu jam labai dėkinga, iki šiol jaučiu pačius geriausius ir šilčiausius jausmus. Net ir kitą dieną, kai jau viskas baigėsi, Samas neužmiršo ir atrado laiko man parašyti draugišką žinutę.
Kiti... Vytautas Šapranauskas šiame projekte, kaip ir visada, buvo nuotaikos žmogus, bet kažkodėl jis mane mylėjo ir labai palaikė. Dėl to buvo labai gera. S. Prūsaitis gana dažnai palaikydavo R. Ščiogolevaitę. Sulaukdavau iš jo kritikos. Na, bet ir gerai: kritikavo, vadinasi, kažką manyje matė ir norėjo pamatyti dar daugiau.
Kaip manai, ar užtenka vien dainininko talento, kad laimėtum šį projektą?
Manau, kad vien balso tikrai neužtenka, todėl bet kuriam, ateityje bandysiančiam laimę „X Faktoriuje“, palinkėčiau pasistengti atskleisti save kaip asmenybę. Per šį šou supratau, kad žmonės mėgsta žmones: kuo daugiau apie tave žinos, tuo būsi patrauklesnis. „X faktorius“ nebuvo dainų konkursas. Tai buvo šou. Turėjau atlikti labai daug skirtingo stiliaus dainų ir, kaip patys įvardijome, „skaniai“ pateikti žiūrovams. Nežinau, kaip man pavyko, bet tai buvo šou dalis: supratau, kad nebūtinai turi mėgti dainą, kad ją labai gerai padainuotum. Svarbiausia, turi kažką pasakyti savo daina kitiems, kurie tavęs klausosi. Todėl kartais dainuodama leisdavau sau interpretuoti. Stengiausi perleisti muziką per save, galvoti, ką man sako daina, ką reiškia, nors galbūt nelabai patinka.
Turbūt nemažai padėjo ir prigimtinis temperamentas? Ne kartą buvai pavadinta ugninga atlikėja.
Šiaip esu gana drovus žmogus, tai scena padarė mane drąsią. Jei tokia nebūčiau, vargu ar tapčiau kam įdomi. O dėl tos ugnies... Manau, kad tiesiog dainavau širdimi, atidaviau visą save. Jei daina nešiau žinią, reikėjo ją perduoti temperamentingai, ugningai, stengiausi taip ir padaryti. Bet, kaip jau minėjau, tai buvo scena, ne gyvenimas. Gyvenime, manau, esu tiesiog linksmas žmogus. Ir, žinoma, optimistė.
Galbūt šio projekto metu atradai savyje kitų bruožų, kurių nė nenutuokei turinti?
Niekada nemėgau kovoti, konkuruoti, lenktyniauti. Su niekuo ir dėl nieko, nes man tai svetima. Vos pajutusi spaudimą varžytis, visada traukiuosi, nes tai mane psichologiškai vargina. O šiame realybės šou buvau priversta tą daryti nuolat. Iki tol neteko tiek varžytis ir niekada nesu tiek stengusis laimėti. Taigi, tikrai atradau savyje tai, ko anksčiau nemaniau turinti. Tai mano pasiekimas sau pačiai.
O kaip būdavo tuomet, kai tekdavo dalyvauti jodinėjimo varžybose?
Ir su žirgais – tas pats. Būdama vienuolikos pradėjau lankyti žirgyną. Jodinėjau ir treniravausi septynerius metus, man neblogai sekėsi. Gerai pasirodžiau Lietuvos čempionate, bet kai tik reikėdavo su kažkuo varžytis, visada patirdavau didžiulį stresą. Nieko su savimi negalėjau padaryti. Vėliau žirgai natūraliai liko antrame plane, nes daugiausia dėmesio pradėjau skirti muzikai. Šiek tiek gaila, bet kuo toliau, tuo mažiau randu žirgams laiko.
Kaip dabar manai, Giedre, kas buvo sunkiausia per visą projekto laiką?
Bučinys su Vaidu Baumila. Scena. Iki tol buvau pripratusi viską daryti viena. Kartais džiazuodavome kokiame restorane, bet dainuodama buvau tarsi nepastebima. Žmonės valgo, šnekučiuojasi restorane, o aš tarsi muzikinis fonas: stoviu su juoda suknele kampe ir niekas beveik manęs nemato. O čia – žmonės, kameros, šokėjai, balsavimas, triukšmas. Nė gerai neapšilusi nėriau į visai kitus vandenis. Aišku, buvo ir šoko, ir streso.
Draugui dėl bučinio nereikėjo pasiaiškinti?
Truputį reikėjo, bet jis suprato, kad tai buvo aktorinė užduotis.
Ar draugas būdavo salėje sekmadieniais, kai tu dainuodavai scenoje?
Būdavo, bet ne visą laiką. Kiek galėjo, tiek palaikė.
O ką jis gyvenime veikia?
Nenorėčiau apie jį pasakoti. Pasakysiu tiek: studijuoja anglų ir vokiečių filologiją.
Bet savo draugą pristatei Lietuvai. Galbūt žadate tuoktis?
Gal, gal (juokiasi)... Niekas dar neaišku, tai – ateityje.
O kas iš artimų žmonių tave daugiausiai palaikė viso muzikinio šou metu?
Visi. Tėvai, abu broliai, giminės, seneliai, draugės. Kol vyko projektas, viena draugė netgi tapo mano atstove spaudai. Ji – rinkodaros specialistė, paprašiau ir iš karto, be jokių klausimų suprato, sutiko. Aišku, buvo keista turėti žmogų, kuris rūpinasi, tvarko asmeninius reikalus. Nesu prie to pratusi.
Esi savarankiška?
Manau, kad taip. Pirmas rimtas savarankiškumo išbandymas buvo prieš trejus metus, kai pagal ERASMUS programą išvykau į Vengriją. Atsiskyriau nuo šeimos, gyvenau viena, bet pati sau įrodžiau, kad sugebu savarankiškai tvarkytis. Kad nepražūsiu, jei reikės.
Žinau, kad mėgsti keliauti.
Labai. Esu nemažai keliavusi. Daugiausia studijų metais. Kaip ir dera tikrai studentei, pakeliavau, padirbėjau, pamačiau. Dabar, jei tik atsiras galimybių, norėčiau nuvykti į Pietų, Ameriką, Indiją... Mane labai traukia egzotiškos šalys.
Ar jau esi suplanavusi, kaip išleisi , kur investuosi 50 tūkstančių litų prizą? O gal iš tiesų naują stogą tėvų namams Panevėžyje padovanosi?
Tas stogas juokais išsprūdo. Mama turi labai daug knygų ir žinau, kad ji norėtų gražios bibliotekos, taigi, pagalvojau apie kambarį viršuje. Pamaniau ir pasakiau. O mama išgirdusi kad pasibaisėjo: „Visai Lietuvai mus pagarsinai. Dabar visi manys, kad gyvename be stogo... “ Tai buvo mano pokštas. O iš tikrųjų dar ir nežinau, kur dėsiu pinigus. Tik esu įsitikinusi, kad tikrai nešvaistysiu. Geriausia būtų dar kažkiek pataupyti ir investuoti į būstą, kurį šiandien tenka nuomotis.
Ką skaitai, Giedre? Kokia tavo mėgstamiausia knyga?
Mėgstu skaityti, ypač fantastinę literatūrą. Šiuo metu ant stalo guli Džeko Keruako „Kelyje“. Senokai pradėta, o dabar, manau, pagaliau atrasiu laiko ją užbaigti.
Kokį maistą labiausiai vertini ir mėgsti?
Išgirdusi klausimą, iš karto pagalvojau apie picą, kurią draugas pažadėjo iškepti vakarienei. Mėgstu picą. Patinka lietuvių, kinų virtuvės. Nesu labai išranki maistui, tik mėsos nevalgau. Jau šešerius metus esu vegetarė. Dirbu su gyvūnais, juos myliu, todėl nė neįsivaizduoju, kaip galėčiau valgyti mėsą.
Gyvenimo kredo?
Mylėti gyvenimą ir būti geru žmogumi. Būtinai daryti tai, kas teikia džiaugsmą. Jei esi laimingas, tai ir kiti šalia tavęs bus laimingi.
Svajonė?
Jau nebedrįstu svajoti, kai jos šitaip pildosi.
