Prieš šeštadienį „Wolves“ ekipos laukiančią dvikovą su Panevėžio „7-bet Lietkabeliu“ N. Pacevičius pasidalino mintimis darbą Indonezijoje, gaunamas pamokas, funkcijas, iššūkius įvedant naujoves komandos žaidime ir artėjantį labai svarbų mačą.
Visų pirma, sveikas sugrįžęs į Lietuvą. Ar gera sugrįžti?
Tikrai taip. Tikrai daug stebėjau Lietuvos krepšinio lygą ir apkritai europinį krepšinį būdamas ten. Net iš tikrųjų gan keista, kad pagal visus laiko skirtumus, pagal užimtumą iš tikrųjų net daugiau laiko galėdavau skirti Lietuvos krepšinio lygos stebėjimui negu įprastai. Daug sekiau, daug stebėjau visas komandas, tiek, aišku, ir mūsų komandą. Visi pažįstami, visi smagiai sutiko, todėl tikrai smagu sugrįžti.
Indonezijoje praleidai gerą pusmetį. Papasakok apie savo darbą šioje egzotiškoje šalyje.
Specifika, aišku, gana skiriasi nuo mano įprastų darbų Lietuvoje visų pirma todėl, kad nuo sezono pradžios buvau vyr. trenerio pozicijoje. Ta specifika – visas treniruočių planavimas, komandos komplektacija daugiausiai gulėjo ant mano pečių. Vien tai yra didžiulis skirtumas grįžus čia. Tos atsakomybės gal ir kiek daugiau. Bet tos visos situacijos, su kuriomis susidurdavome kiekvieną dieną, tiek treniruočių, tiek varžybų sąlygos, čempionato sistema, ji vienetinė visame pasaulyje – tų iššūkių buvo kiekvieną dieną.
Nesiplėsiu, bet tikrai nebuvo lengva. Man ateičiai – vėl gi, ta komunikacija su visiškai kita kultūra, religiniai kai kurie dalykai jau manęs nebestebins taip, kaip stebino per šitą pusmetį. Tikrai įdomi patirtis. Bet, gavus pasiūlymą iš „Vilkų“, net nebuvo jokios abejonės, kad noriu vėl grįžti ir vėl darbuotis tame lygyje, kuriame esu dabar.
Nepaisant tų visų subtilybių šalia aikštelės, koks ten yra žaidžiamas krepšinis?
Jie daugiau, mažiau vis tiek orientuojasi į tą NBA krepšinį. Aš vis jiems sakydavau, kad tikrai jums neverta per daug žiūrėti to amerikietiško krepšinio, nes nei vienas iš jūsų ten nežaisit ir nepasieksit to lygio. Tikrai stengiausi juos pastatyti į tą situaciją, kad neskraidytų kažkokiais padebesiais. Gal ne priverstinai, bet daug laiko leisdavome kartu.
Per išvykos visas rungtynes sodindavau video peržiūrų metu, net rodydavau LKL rungtynes ir Eurolygos rungtynes, kad suprastų, apie ką eina kalba ir ką aš noriu iš jų gauti, ką aš turiu omeny, kalbėdamas, kas yra europinis krepšinis. Jie daugiau orientuojasi į tą „Run and gun” krepšinį. Ta mūsų komanda kažkiek ir išsiskyrė žaidimo stiliumi tarp visų komandų. Aišku, dar buvo ir kitų komandų, kurios buvo treniruojamos europiečių, bet vis tiek tas krepšinis labai yra tiesiog „bėk ir mesk“.
Esi jaunas treneris, tačiau jau turi sukaupęs nemažą patirtį. Mokeisi iš patyrusių trenerių kaip Valdemaras Chomičius, Adrejus Urlepas, Žydrūnas Urbonas. Dabar jau dirbi su treneriu Kęstučiu Kemzūra. Ko spėjai išmokti iš šio trenerio?
Labai daug. Nesinori kalbėti kažkokiais lozungais, bet iš tikrųjų per šitą savaitę aš daugiau paaugau kaip treneris nei per pusmetį Indonezijoje dirbdamas vyr. treneriu. Neįžeidžiant kažko ir neaukštinant kažko, bet iš karto matosi, kad tikrai – aukščiausio lygio treneris: visi reikalavimai, visas treniruočių suplanavimas iki smulkiausių detalių pagal laiką ir taip toliau. Daug dalykų pamačiau naujų. Aišku, yra dalykų, kuriuos esu matęs. Bet toks koncepcijos visos, kaip yra ruošiamasi, atsižvelgiama į varžovus – manau, treneris tikrai ne veltui tiek daug metų dirbo aukščiausiame lygyje ir su geriausiais Europos treneriais.
Kokios yra tavo kaip asistento funkcijos „Wolves” klube?
Visos tos atsakomybės kaip ir įprastai: video paruošimas, skautingas, treniruočių planavimas kartu su treneriu, pagalba treneriui ir žaidėjams treniruočių metu. Tai tokios bendros funkcijos per daug kažko neišskiriant.
Kaip sekasi įvesti naujoves į komandos žaidimą? Kur kyla didžiausi iššūkiai?
Aišku, kiekvienas treneris tų savo naujų dalykų ir idėjų mato. Ne išimtis ir Kęstutis. Žingsnis po žingsnio stengiamės, tuo pačiu ir nedraskant, kas buvo daroma maždaug septynis mėnesius ir daug dalykų buvo daroma gerai. Tiesiog yra tam tikri žaidėjų įpročiai, kuriuos mums, treneriams, norisi išgyvendinti.
Rungtynių metu mums jau dirbant su komanda Jonavoje tas vėl išlindo, tam tikri dalykai, kuriuos norėtųsi išgyvendinti. Vėl gi, mes suprantame, kad žaidėjai nėra kažkokie robotai, kad čia viską labai gretai pagaus ir kad čia viskas labai gretai pasikeis. Tas iššūkis kiekvieną dieną – žingsnis po žingsnio eiti į priekį ir bandyti darytis tuos darbus, ką norime mes.
Šeštadienį laukia labai svarbi dvikova su Panevėžio „7bet-Lietkabeliu”. Kokios yra svarbiausios užduotys šiose rungtynėse?
Visų pirma, žaidžiant su Panevėžiu visada yra tas pats metai iš metų treniruojant komanda tam pačiam treneriui – fiziškumas. Tiek man dirbant kitose komandose, visąlaik susidurdavome su tuo pačiu – komanda, kuri nuo pat rungtynių pradžios duoda tą fiziškumą, tu privalai tą atsakymą.
Aišku, yra tam tikros krepšinio detalės, ties kuriomis dirbam visą savaitę. Tai komanda, kuri kažkiek labiau prognozuojama negu prieš tai buvo mūsų varžovai iš Jonavos, bet treniruojama labai gerai, žaidžia geram lygyje ir Europoje, yra tam tikri žaidėjai, kurie turi tas savo roles ir yra labai gerai perpratę trenerio sistemą. Komanda yra aukščiausiame lygyje ir bus didžiulis iššūkis žaisti su jais.