Pasak naujojo asistento, karjeros etapas užsienyje buvo sėkmingai ir įdomi patirtis, tačiau sulaukus pasiūlymo iš Lietuvos ilgai svarstyti nereikėjo, nugalėjo noras dirbti aukštame lygyje.
M. Leonavičius pasidalino mintims apie prisijungimo prie „Wolves“ iššūkius ir priežastis, darbą Burgo Breso klube, asistento funkcijas ir labiausiai taisytinus komandos žaidimo dalykus prieš artėjančias svarbiausias kovas.
– Praėjo dvi savaitės nuo prisijungimo prie „Wolves“. Ar jau pavyko pilnai įsijungti į procesus?
– Iš pradžių tai buvo šokas, nes, ne paslaptis, kad grįžau iš Prancūzijos ir tiesiai buvau įmestas į ugnį. Nedas su Kęstučių jau turėjo savaitę laiko apsiprasti, man tai buvo visiškas šokas. Realiai į namus grįžau – gyvenu Prienuose, šiaip iš Prienų kilęs. Tai tas šokas šiek tiek buvo, bet dabar jau apsipratau, įsivažiavau – viskas tvarkingai.
– Kalbant apie etapą Prancūzijoje, dirbo Prancūzijos Burgo Breso JL klubo, ten dirbai tiek su pagrindine, tiek su jaunimo komandomis. Papasakok apie šį etapą.
– Ten pagrindinis mano darbas buvo 18-mečių komandos vyr. treneris ir dar buvau 21-erių metų komandos asistentas. O su vyrų komanda tiesiogiai nedirbau, tiesiog dariau jiems skautingą, pačiame treniruočių procese nedalyvavau, realiai nebūčiau turėjęs laiko, nes Prancūzijoje kelionės į varžybas 600-700 kilometrų. Tai buvo labai įdomi patirtis, pirmą kartą dirbau užsienyje. Su Prancūzijos kultūra niekada nebuvau susidūręs. Viskas buvo super – ir įdomu, ir gerai, ir geras kolektyvas, ir susigyvenom, dirbosi gerai, rezultatai geri buvo, bet šansas atvažiuoti į aukštesnį lygį man visada buvo prioritetas. Kaip sakoma, labai ilgai nesvarsčiau dėl šito dalyko.
– Tai tas aukštesnio lygio šansas ir buvo pagrindinė priežastis sutikai su “Wolves” pasiūlymu?
– Taip, čia ne paslaptis, kad pagrindinis dalykas, dėl ko aš apsisprendžiau atvažiuoti čia, tai buvo Kęstutis Kemzūra. Tai ne paslaptis. Tai vienas geriausių Lietuvos trenerių. Galimybė su tokiu treneriu padirbėti gali daugiau gyvenime ir nepasitaikyti. Man pasirinkimas buvo, ten galbūt ir geros sąlygos JL klube, bet ar likti toliau ir dirbti su jaunimu, pabaigti sezoną, ar važiuoti ir mokytis iš vieno geriausių Lietuvos specialistų. Ne tik Lietuvos turbūt, ir Europos, ir rinktinės dabartinis treneris languose, ir Eurolygos treneris. Tą labai puikiai pajaučiau, kai atvažiavau čia, per tas kelias savaites. Tas treniruočių pasiruošimas, visas sistemos sudėliojimas yra tai, ko aš anksčiau nesu net matęs. Manau, kad tai man, kaip treneriui, yra didžiulė nauda ir tikrai nesigailiu, tikrai neprašoviau su savo sprendimu.
– Kaip pasiskirstėte funkcijas su kitu asistentu Nedu Pacevičiumi?
– Iš pradžių darėme vienaip, paskui – kitaip. Vis dar bandome vienas prie kito prisitaikyti. Bandėme, jei detaliau kalbant, kad vienoms rungtynėms ruošiasi vienas, kitoms – ruošiasi kitas. Dabar pakeitėme: Nedas labiau žiūri puolimą ir gynybą, aš labiau žiūriu žaidėjus. Bet vienas kitam padedame, tiek su Kęstučiu visi kartu sėdime dvi valandas prieš treniruotę, dėliojamės planus. Visi dirbam kartu kaip kolektyvas.
– Komandai artėja etapas, kai tek sužaisti tiek su „Žalgiriu“, tiek su „Juventus“, tiek su „Rytu“. Kalbant jau apie komandos žaidimą – kokios yra labiausiai taisytinos vietos.
– Manau, kad vis dar sunkiai sekasi išreikalauti iš žaidėjų tokio fiziškumo, kokio norime. Kuo skiriasi aukšto lygio komandos žaidimas nuo žemesnio? Tiesiog yra fiziškumas kiekvienoje situacijoje, išsistūmimas, kontaktas visą laiką, agresyvi gynyba. Ir dar žaidėjai galbūt bando prisitaikyti prie trenerio ir mūsų tos naujos pasiruošimo rungtynėms informacijos. Mes tikrai labai detaliai, daug ir ilgai ruošiamės. Tos informacijos yra nemažai. Žaidėjam dar reikia prisitaikyti, kaip tą informaciją įsisavinti ir kaip ją panaudoti. Dažnai per rungtynes tiesiog įvyksta tokios klaidelės, kur iš to skautingo, iš pasiruošimo – kurį žaidėją į kairę, kurį į dešinę leisti. Tai tiesiog reikia laiko sistemai įsisavinti tiek žaidėjams, tiek, kad tas mūsų pateikimas būtų aiškesnis, paprastesnis. Procesas, kaip sakoma, „in progress“.
