Tie, kurie skelbė neoliberalistinę darbotvarkę, pralošė ir intelektualiai, ir moraliai, taip pat ir savo pamėgtos rinkos teorijos požiūriu. Vykdant neoliberalią politiką, nepavyko per pastaruosius dešimtmečius pasiekti nei ekonominio augimo, nei finansinio stabilumo, ką jau kalbėti apie socialinį teisingumą.
Šitaip straipsnyje "Imperijos veidas" rašo Niujorko universiteto ekonomikos profesorius Williamas K. Tabbsas.
Dauguma žmonių šiandien suvokia, kad neoliberalizmas bankrutavo. Net ir Pasaulio bankas, ir profesūra, gynusi vadinamąjį "Vašingtono konsensusą", nuo jo nusisuko, o antiglobalistinis sąjūdis, kurį veikiau derėtų vadinti tarptautiniu teisingumo sąjūdžiu, pasiekė reikšmingų pergalių, be to, jis prisidėjo prie diskusijų sąlygų pakeitimo. Akivaizdu, kad prezidento George'o W. Busho administracija, siekdama nukreipti kalbą nuo socialinio teisingumo temos, pasaulio žiniasklaidai primetė diskursą apie kovą su terorizmu, kuris pirmučiausia reiškia karą siekiant išplėsti pasaulio regionų kontrolę prievartos būdu ir anksčiau užbaigti Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko politikos projektus.
Busho režimas pastaruoju metu skelbia smurtą, nukreiptą prieš "blogį", ir tai turi pateisinti dar didesnius smurto mastus. Šis karas, be kitų dalykų, neabejotinai susijęs su naftos išteklių kontrole ir Amerikos imperijos ribų išplėtimu, kuriuo JAV kapitalizmas ketina užvaldyti pasaulį. Tai reiškia galios įtvirtinimą, kylantį iš didžiulių ambicijų, iš arogantiško JAV kapitalizmo ir naftos bei karinės kontrolės sferos.
Kad suprastume, kas slypi už kovos su terorizmu retorikos, būtina nustatyti santykį tarp ekonominio ir karinio imperijos veidų.
Valdančioji klasė turi du veidus. Vienas - racionalusis. Anksčiau kolonializmo politiką pateisino baltojo žmogaus našta, t.y. prisiimta misija civilizuoti primityvias tautas ir skleisti krikščionišką labdarą. Dabar deklaruojami kiti tikslai - sakoma, kad veiksmų tikslas - geras valdymas, laisva rinka, laisva prekyba, kuri naudinga visiems. O nelygus finansų pasiskirstymas, eksploatacija ir dominavimas tiesiog primetami kitoms šalims tarsi savaime suprantami, natūralūs dalykai. Tačiau tikrasis šiuolaikinio kapitalizmo veidas išryškėja, kai nusimetamos kaukės ir bombos nukreipiamos prieš piktavales šalis. Tie, kurie atsisako priimti jiems siūlomas pamokas, jėga priverčiami jas išmokti. Karas, kurį skelbia Jungtinės Valstijos, neturi pabaigos, nes kovojama su metafiziniu "blogiu".
Skelbiant karą pamirštama, kad būtent JAV daugiausiai nuveikė sukurdamos neteisybę globalinėje ekonomikoje ir politikoje. Būtina turėti galvoje ir tai, kad JAV elitas yra globalaus kapitalizmo įtakų įrankis, primetantis pasauliui neoliberalistinę ideologiją. Neoliberalizmas taip pat susijęs su JAV karu prieš terorizmą. Kaip aiškino Jungtinių Valstijų prekybos atstovas Robertas Zoellickas, lankydamasis įvairiose pasaulio šalyse, būtent "laisvoji prekyba" padės išrauti terorizmo šaknis, nenuostabu, kad daugelyje vargingų kraštų jo retorika buvo priimta kaip oportunistinės užmačios. Tačiau Bushas gąsdina, kad šalys, kurios yra ne su mumis, yra mūsų priešai, o tai padarė nemenką įtaką prekybinėms deryboms. Ypač stipriai ši pozicija paveikė Pasaulio prekybos organizacijos ketvirtosios ministrų konferencijos Dakoje rezultatus. Kaip rašo analitikas Ninanas Koshy, jungtys tarp naujų prekybinių derybų ir saugumo, anksčiau buvusios gana tolimos, tapo tuo pačiu klausimu. Šitai dar anksčiau išryškino Thomas Friedmanas, kuriam priklauso pagarsėjusi frazė: "Slaptoji rinkos plaštaka neveiks be slaptojo kumščio - McDonaldas negali klestėti be McDonnel Douglaso, F-15 kūrėjo. O slaptasis kumštis, kuris pasaulį paverčia saugiu Silikono slėnio technologijų plėtrai, yra JAV armija, karinės oro pajėgos, laivynas ir jūrų pėstininkai".
Įdomu, kad pastaruoju metu spaudą užplūdo daugiausiai dešiniųjų ideologija persmelkti rašiniai apie teigiamą imperializmo ir kolonializmo poveikį.
Nereikėtų pamiršti, kad dabartinė JAV administracija nėra sudaryta iš visos šalies atstovų, kaip iš esmės buvo daroma per pastaruosius penkiasdešimt metų. Ji suformuota iš naftos ir gynybos industrijų. Todėl jos taktika ir yra laikyti visuomenę nuolatinės kovos būsenoje. Net ir tuomet, kai FTB agentas Coleenas Rowley Kongresui liudijo, kad biuras buvo iš anksto perspėtas apie rugsėjo 11-osios išpuolį, nesiliauja pakilios retorikos srautas. Generalinis prokuroras Ashcroftas pareiškia, kad vienas ar kitas pavojingas teroristas sugautas. Paprastai jie būna arba išėję iš kalėjimo, arba ilgą laiką sekami. Tai ne kas kita kaip JAV žiniasklaidos bestuburiškumas ir smegenų plovimas.
Kovos su terorizmu retorika bandoma pridengti tai, kaip JAV siekia savanaudiškų tikslų. Juk būtent jos pasistengė atmesti Kioto susitarimą ir vetavo tarptautinio kriminalinio teismo įsteigimo idėją, jos primetė tarifus prekybai geležimi, leido gaminti naujos kartos atominius ginklus, atsisakė pasirašyti žemės minų uždraudimo protokolą, neparodė noro ginti vaikų teises, bandė daryti įtaką Jungtinių Tautų sprendimui dėl konvencijos prieš kankinimus, be to, iki šiol atsisako pasirašyti sutartį dėl mažo kalibro šaunamųjų ginklų prekybos uždraudimo tarptautiniu mastu.
Tuo pat metu didinamos karinės išlaidos, kurios 2003 metais pasieks 3000 bilijonų, o tai prilygsta visos Rusijos bendrajam vidaus produktui. Pentagonas pranešė, kad JAV planuoja naudoti taktinius atominius ginklus būsimuose kariniuose konfliktuose. Grėsminga situacija klostosi postsovietinėje Vidurinėje Azijoje, kur Jungtinės Valstijos steigia karines bazes ir gniaužtu apjuosia Kinijos pasienį. Kaip galima spręsti iš kosmoso projekto "2020-ųjų vizija" - pasitelkiant kosmoso erdvę ketinama ginti JAV interesus ir investicijas. Busho prevencinių smūgių doktrina, skelbianti, kad karas su terorizmu negali būti gynybinis, verčia manyti, kad tautų susitarimams, kurie penkiasdešimt metų reguliavo tarpvalstybinius santykius, atėjo galas. Tai pažymi net ir konservatyvūs dešiniojo sparno komentatoriai. Pvz., “Financial Times” apžvalgininkas Philipas Stephensas klausia, kur brėžti liniją tarp artimiausio ir tolimo pavojaus? Jam kelia nerimą tai, kad JAV pačios imasi visų sprendimų.
Pastaruoju metu pastebimi nauji JAV geopolitiniai interesai. JAV investicijos į Kaspijos ir Vidurio Azijos regioną, kuris laikomas paskutine neišvystyta naftos gavybos vieta, sudaro 20 bilijonų ir nuolatos didėja. Valstijos ten manevruoja bandydamos įveikti Rusijos monopolį transportuojant naftą. Būtina pabrėžti, kad vienintelis Rusijos naftos vamzdynas driekiasi per Čečėnijos teritoriją, ir tai veikiausiai paaiškina, kodėl ten taip atkakliai kovojama su teroristais.
Kinija, 1995-aisiais importavusi 20 proc. naftos, 2010 m. turės importuoti 40 proc. Todėl ji plečia savo įtaką regione: jau dabar Kinijos naftos verslovės dirba Kazachstane, o ji padeda aprūpinti šios šalies armiją ginklais. Tuo tarpu JAV ir Kinijos santykiai priklauso nuo pastarosios dalyvavimo šiame regione masto. Panašūs interesai veda JAV į Iraką kovoti su blogiu.
Teroristų šventyklos ir energijos resursai yra susipynę tarpusavyje nuo Indonezijos iki Venesuelos. Vakarų Afrikos šalys (Angola, Nigerija, Kongas, Gabonas, Kamerūnas ir Pusiaujo Gvinėja) 2115 metais Jungtinėms Valstijos tieks 25 proc. jos naftos importo. Ir jau dabar šis regionas yra oficialiai įvardytas "gyvybinių JAV interesų zona". Itin svarbus ir Kaspijos-Vidurio Azijos regiono naftos rezervuaras - ten dabar išgaunama 2000 milijonų barelių, t.y. tiek pat, kiek ir Saudo Arabijoje.
Kaip žurnale “Foreign Affairs” rašo Janas Kabickis: "Lokalizuota Vakarų Europos, Rytų Azijos ir Vidurio Rytų kryžkelėje, Kaspija yra masinio naikinimo ginklų, teroristų bei narkotikų traktas - šį vaidmenį didina regiono vyriausybių silpnumas. Išskyrus keletą išimčių, Kaspijos respublikas vargina korupcija, politinės represijos ir įstatymų stoka".
Sovietų Sąjungos žlugimas atvėrė regiono naftos ir dujų resursus ir padidino varžybas. Kompanija "Halliburton", kuriai vadovavo dabartinis JAV viceprezidentas Cheney, buvo stambus žaidėjas šiame regione. Nenuostabu, kad dabar aplink užsimuštinai ieškoma teroristų.
Parengė A. S.
“Kultūros barai”, 2003, Nr. 1, 64-65 p.
