Neseniai Lenkijos archyvuose buvo rastas dokumentas, kuriame esą yra užfiksuotas 1981 metų gruodį vykęs pokalbis tarp komunistinės Lenkijos diktatoriaus Wojciecho Jaruzelskio ir sovietų maršalo Viktoro Kulikovo. Abu vyrai kalbėjosi apie įtemptą politinę padėtį Lenkijoje, poreikį skelbti karinę padėtį ir galimybę surengti sovietų karinę intervenciją. Dokumentai neva atskleidžia, kad W. Jaruzelskis prašė sovietų karinės pagalbos. Tą jis visą laiką neigė.
Dabar 87 metų generolas sutiko duoti išskirtinį interviu „Laisvosios Europos radijo“ Rusijos sekcijos korespondentei Jelenai Vlasenko.
J. Vlasenko: Iš kur buvo gauta stenograma, kuri paskelbta Nacionalinės atminties instituto biuletenyje?
W. Jaruzelskis: Aš neseniai dalyvavau gerai žinomoje Lenkijos televizijos laidoje, kurią vedė gerai žinomas žurnalistas ir aš ten kalbėjau šia tema.
Visų pirma aš pareiškiau, kad esu labai piktas, kai tenka kalbėti apie tai. Nors šiandien Lenkijoje tai nemadinga, aš nuolatos pabrėžiu: aš žaviuosi didžiais Rusijos žmonėmis ir Rusija. Aš myliu rusus. Aš taip pat gerbiu maršalą Kulikovą, savo draugą, kuris kovėsi Lenkijos teritorijoje.
Tad man skaudu, jog tie tariami dokumentai, kurie, kaip teigia žmonės, bus panaudoti teisme, kuris nuspręs, ar aš turiu būti teisiamas dėl išdavystės ir panašiai, iškilo būtent iš šio šaltinio.
Dabar, atsakant į jūsų klausimą: prieš 12 metų, 1997-aisiais, netoli Varšuvos buvo surengta tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo atstovai iš Rusijos (įskaitant ir maršalą Kulikovą), Amerikos (įskaitant Zbigniewą Brzezinskį), „Solidarumo“ (įskaitant Tadeuszą Mazowieckį) ir buvusios Lenkijos valdžios, įskaitant ir mane. Ten maršalo Kulikovo padėjėjas pavarde Anoškinas už dolerius Amerikos žurnalistui pardavė užrašų knygutę, kurią naudojo per maršalo Kulikovo vizitą į Lenkiją nuo 1981 metų gruodžio 7 iki 17 dienos.
Ir šioje knygutėje – beje ji yra išspausdinta ir čia Lenkijoje – nėra nė žodžio apie tą tariamą pokalbį su manimi. Ten nėra nė žodžio apie mano pokalbį su Sovietų Sąjungos vicepremjeru Nikolajumi Baibakovu. Nėra nė vieno žodžio.
Praėjo 12 metų ir staiga pasirodo to paties Anoškino esą daryta stenograma iš gruodžio 8-9 dienomis vykusių mano pokalbių su maršalu Kulikovu. Aš manau, kad stebina tai, kad prabėgo tiek daug metų ir staiga vyksta toks nubudimas. Iš kur visa tai?
Dabar pakalbėkime apie turinį. Aš neteigiu, kad tai yra klastotė. Aš teigiu, kad tai parašyta tokiu keliu, kad įmanomos įvairios interpretacijos. Aš manau, kad čia svarbiausias yra paskutinis žodis. Aš jo nepamenu, tačiau jis užrašė, kad pokalbio gale maršalas Kulikovas manęs paklausė, ar jis gali pranešti Brežnevui, kad mes priėmėme sprendimą įvesti karinę padėtį. Mano atsakymas buvo toks: „Tik tokiu atveju, jei suteiksite mums pagalbą“.
Ir kai jie atsako, kad jokios pagalbos nebus, tai kur yra logika? Nebus jokios pagalbos; mes nesame tikri dėl savo pajėgumų ir todėl prašome pagalbos. Jie atsisako padėti ir aš skelbiu karinę padėtį. Tai reiškia, kad aš, logiškai mąstant, arba neturėjau skelbti karinės padėties nesulaukęs tos pagalbos arba skelbti karinę padėtį, kuri būtų savižudiškas, kruvinas nuotykis. Nei pirmas, nei antras atvejis neįvyko.
Tai – esminis momentas. Mes galėjo viską išspręsti savo ištekliais. Man labai liūdna, kad buvę Sovietų Sąjungos piliečiai, kariuomenės žmonės, kuriuos aš gerbiu ir su kuriais kartu koviausi, dabar vaidina tokį vaidmenį, kad leidžia Lenkijos teismui apkaltinti mane pačiu rimčiausiu nusikaltimu. Galiausiai aš manau, kad jie turi dėkoti man ir Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms, kad mes patys padarėme tai, ką jie anksčiau ar vėliau būtų turėję padaryti tam, kad užkirstų kelią pilietiniam karui. Tai buvo reali grėsmė. Pilietinis karas. Valstybės ir infrastruktūros žlugimas. Natūralu, kad to privalėjome išvengti.
Pasaulis buvo padalintas į du antagonistinius blokus ir Lenkija buvo strateginėje geopolitinėje padėtyje. Jei būtų kilusi tokia nelaimė – pilietinis karas -, tai jie tikrai būtų atėję. Ir būtų nereikėję jokių deklaracijų „mes ateiname ar neateiname“. Nes aplink mūsų sienas visur buvo šimtai tūkstančių tankų, divizijų ir t.t..
Ir mes tai žinojome, kad, kilus tokiais situacijai, visa tai būtų įvykę be mūsų prašymo. Nes visa tai buvo pasekmė to fakto, kad mes buvome bloke ir egzistavo kitas blokas. Tokiu atveju, jei bloke kyla nestabilumas, tu privalai jį išspręsti.
Aš nekaltinu buvusios Sovietų Sąjungos ar jos vadovybės, kad ji to norėjo. Jiems tai taip pat buvo juodasis scenarijus. Juodasis scenarijus! Tačiau būtų atėjęs momentas, kada visa tai būtų tapę neišvengiama. Ir būtent todėl, kad neleistume, kad įvykių raida pasiektų šį tašką, paskelbėme karinę padėtį ir taip padarydami išgelbėjome Lenkijos žmones nuo nelaimės. Aš manau, kad mes taip taip pat suteikėme didžiulę pagalbą savo draugams – tuometiniams draugams. Jie neturėjo vykdyti intervencijos ir tvarkytis su visomis pasekmėmis.
