Savo socialinio tinklo paskyroje vyras pasidalino visa istorija.
Vytenis Partikas atvėrė širdį
„Miela mano močiutė… Visą gyvenimą gyvenusi dėl vaikų. Tada atsirado anūkai, tuomet dėl jų. Gaila tik tiek, kad dabar, kai nieko nebeturi apart pensijos, nelabai kam ir įdomi. Džiaugsmas, kai grįžta dukra iš užsienio, tai nors nesijaučia vieniša, nes šalia gyvena ir pasirūpina.
Džiaugsmas, kai aplanko anūkai – vieni dažniau, kiti rečiau. Vieni turi galimybę, kiti išvis jos neturi. Šiais metais mano iškeltas tikslas – pasirūpinti jos gerbūviu. Buvo susirgusi kovidu, virto, susilaužė ranką. Pasirūpinau nuvežiau į ligoninę ir kiekvieną dieną ėjau prie skyriaus durų su karštu maistu, desertais, sultytėmis ir vaisiais. Plius, visada domėjausi jos būsena.
Turėjau išvykti į Kauną, tad paprašiau draugės, kad kitą dieną nueitų. O jau grįžęs iš Kauno lėkiau su gėlytėmis ir lauknešėliu pas močiutę, nes buvo pasibaigęs kovidas, tai bėgute iki palatos. Pats asmeniškai bendravau su visais gydytojais, kad būtų kuo geriausiai prižiūrėta. Daktarai pasakė, kad viena gyventi be priežiūros ji negali.
Tuomet pasitariau su mama ir nusprendėme, kad geriausias būdas būtų apsigyventi ten, kur nuolatinė priežiūra, nes jai ir reikalinga nuolatinė priežiūra. Senyvo amžiaus senelių namai. Tai pat galime lankyti kaip ir lankėme namuose, bet bus prižiūrima kiaura para 24 val., vaistukai suduoti laiku – juos geria ir pavalgiusi, – plius, vyksta visokie užsiėmimai ir panašiai.
Bet eilės didelės. Tuomet, pasitarę su tuo metu ją prižiūrėjusiu gydytoju, nusprendėme, kad kol atsiras vieta, laikinai pervežame močiutę į slaugos ligoninę. Jurbarko slaugos ligoninė – atliktas naujas remontas, visas personalas geras, gydytojai dirba taip pat kvalifikuoti.
Pats kas antra diena važiavau, nagučius karpiau, perrengdavau švariais drabužėliais, nešvarius veždavau skalbti. Kadangi maistas močiutei patiko, liepė man nevežti. Tad nuveždavau vis kažką užsigardžiavimui. Susirado ji ten draugę Onutę, su kuria džiaugėsi, šnekučiuodavosi, eidavo po skyrių pasivaikščioti, viskas buvo gerai… Kol negrįžo marti (sūnaus žmona) iš užsienio ir ištempė vėl močiute namo. Sakė: pasirūpinsim mes, jai geriau namuose.
Patikėjau jų kalbomis ir stebėjome su mama, kiek to rūpesčio jie įdeda. Viena-du kartus per mėnesį aplankydavo. Kur per tą mėnesį kokius tris kartus buvo iškritusi iš lovos. Gerai, kad mama buvo namie. Ne kartą teko ir Greitąją pagalbą kviesti. Niekam apart mamos ir manęs nerūpėjo. Mamai ragelio nei brolis, nei brolienė nekelia, o dukterėčia išvis mamą užblokavus.
O mane užblokavo per visur visi trys. Atsitikus bėdai, nėra kam priskambinti. Dar noriu pabrėžti, kad buvo galimybė ir pasiūlymas pusseserei tvarkytis globą ir prižiūrėti močiutę, nes niekur nedirba. Bet kam? Čia nenoriu plėstis. Aš tikrai gyvenu pakankamai aktyvų gyvenimą, daug dirbu, važinėju per miestus, filmavimus, koncertuoju ir užsiimu kita veikla. Kiek galiu, visada su pilnais maišais ir gėlytėmis skubu pas močiutę. Mama išvyksta į užsienį ir ji lieka viena.
Pusseserė nedirba, pusseserės tėvas taip pat nedirbantis, gyvena už 10 km nuo Jurbarko, bet laiko atvažiuoti, aplankyti, apskalbti, aptvarkyti močiutei namus, vis neturi laiko. Dejuoja, kad kuras brangiai kainuoja. Vežioja savo dukra į mokyklą į Jurbarką ir sunku prasukti pro šalį, pažiūrėti kaip ji. Pamačiau jų rūpestį. Nuo šiol užsiimsiu šiuo klausimu aš. Kiek pajėgsiu, pasirūpinsiu pats. Viena gyvena nuosavame name, kur – pečius, dujinė.
Gali ne tik nukentėti pati, bet ir nekilnojamo turto gali nelikti. Neatsimena, kaip dažnai geria vaistus, dažnai nuvirsta. Vieną žiemą mama rado lauke nuvirtusią ir sušalusia. Dėkoju Dievui, kad ne per naktį. Dėl ko viešinu šia istoriją? Tam, kad parodyčiau tikruosius žmonių veidus tų, kurie teigė, kad ja pasirūpins, parsivežė namo.
Mama prieš išvykdama išmaudė, pakeitė patalyne, apipirko. Dabar jau kuris laikas apart manęs niekas nesirodo ir nekiša nosies, juk dar ne pensijos diena. Va, tada šie mano giminaičiai atvažiuoja. Nieko nesakyčiau, jei dirbtų ar būtų labai užimti. Bet, deja, tiesiog namie sėdi. Gaila, kad turtą močiutė užrašė per anksti. Viska išdalino ir, va, kaip gaunasi…
Šiai nuostabiai mano močiutei vasarį sukaks 87 metukai. Labai viliuosi ir tikiuosi, kad tie žmonės susiprotės ir pritars mano sprendimams kur močiutei geriausia būti. Dėkoju visiems už palaikymo ir informacijos suteikimo žinutes. Šiandieną nemažai dokumentų sutvarkyti“, – istorija dalijosi V. Partikas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
