ULEB taurės ketvirtfinalyje sunku tikėtis lengvo pasivaikščiojimo. Tai – vienintelė priežastis, dėl kurios pralaimėjimą 71:74 Salonikuose ekipai PAOK galima vadinti pakenčiamu rezultatu. Labai realu namie panaikinti šį skirtumą, bet kirba mintis, jog „Lietuvos rytas“ su tokiais varžovais turėtų tvarkytis lengviau. Bent jau jei nori šiame sezone pasiekti kažką rimto.
Jau pati graikų komandos sudėtis neleidžia jų priskirti ne tik Europos, bet ir ULEB taurės elitui. Jų nuostoliai – Damiras Mulaomerovičius ir Aleksandras Bašminovas buvo kur kas didesni nei vilniečių (Tyronas Nesby). Dar mažiau gerų įspūdžių vakar (03.01) paliko šeimininkų žaidimas. Tikrai primityvokas krepšinis, ypač iki pertraukos. Ir jei viso to pasirodė mažai, kad „Lietuvos rytas“ iškovotų pergalę, kokių gi dar šiltnamio sąlygų jiems reiktų.
Matėme, kokį puolimą demonstravo PAOK iki pertraukos. Visas žaidimas buvo grindžiamas vien tritaškiais metimais. Net prie krepšio graikai verždavosi vien tam, kad atmestų kamuolį atgal. Tritaškiais jie pelnė 27 taškus iš 37. Atrodytų, jog taip primityviai žaidžiančią komandą vilniečiai turėtų pamokyti. Bet ne, jie pralaimėjo du kėlinius 5 taškais. Skųstis, kad šeimininkai gerai pataikė iš toli, neverta. Dažniausiai jie tai darė iš gerų padėčių, o čia jau vilniečių problema. „Lietuvos rytas“ taip ir nesiėmė jokių priemonių, kad padėtis pasikeistų. Tik pačioje antro kėlinio pradžioje T.Mahoričius pabandė žaisti lengvesniu ir judresniu penketu.
Buvo aišku, jog po pertraukos šeimininkai pakeis žaidimo braižą. Vien tritaškiais toli nenukeliausi. Taip ir atsitiko, bet PAOK puolimas ir toliau liko skurdus. Iš aukštaūgių po krepšiu pavojingas buvo tik Matthew Nielsenas. Be to, jie išnaudojo erdvę baudos aikštelėje ketvirtajame kėlinyje, kai ant suolelio sėdėjo Robertas Javtokas. Štai ir visos gudrybės.
Susidarė įspūdis, kad, puldami, vilniečiai niekaip neapsisprendė, kokios taktikos laikytis. Iš vienos pusės, žaidžiant svečiuose atkrentamąsias varžybas, neverta skubėti. Iš kitos – PAOK patys yra lėto pozicinio krepšinio šalininkai. Išskyrus trečiąjį kėlinį, „Lietuvos rytas“ taip ir nesurado aukso vidurio. Jie tai bandė prisitaikyti prie pozicinio žaidimo, tai mėgindavo pulti greitai. Bėda, kad lėtose atakose žaidimo gijas tvirtai laikė tik Robertas Štelmaheris. O latvis dar neatsigavo po traumos ir turėjo daug problemų gynyboje. Galų gale jos pavirto penkiomis asmeninėmis pražangomis.
Kai gynėjų porą sudarydavo Mindaugas Lukauskis ir Tomas Delininkaitis, žaidimas pagreitėdavo, bet greitis dažnai pavirsdavo chaosu, kurį Tomas Mahoričius ne visada laiku sustabdydavo. Jei konkrečiau, taip atsitiko, „Lietuvos rytui“ pirmaujant 8 taškais. Minutės pertraukėlę vilniečių treneris paėmė tik graikams išlyginus rezultatą.
Skylė, kuri atsirado iškritus iš rikiuotės Frederickui Housui, vis dar atvira. Nėra nei vieno žaidėjo, kuris bent pretenduotų į lyderio vaidmenį. Tokiu galėtų būti R.Štelmaheris, jei jo nuolatos nekamuotų traumos. „Lietuvos rytas“ bando tai kompensuoti komandiniu žaidimu, bet jis kol kas - toli gražu ne idealus. Žaidėjai lyg ir pradeda suprasti vienas kitą, tačiau klaidos lygioje vietoje trukdo tuo pasinaudoti. Taigi net ir komandiniam žaidimui reikia tam tikro individualaus meistriškumo lygio, kurio vilniečiams trūksta.
Vakarykštį rezultatą galima vertinti dvejopai. Jei tarsime, jog patekimas į pusfinalį savaime būtų didelė sėkmė, pralaimėjimas trimis taškais yra neblogas pasiekimas. Bet juk „Lietuvos rytas“ nori laimėti taurę ir kovoti dėl LKL čempionų žiedų. Net pasitelkus visą fantaziją, sunku įsivaizduoti, kaip dabartinė vilniečių komanda tai padarytų.
