Kai kuriuos lietuvius būtų galima priskirti prie antramečių studentų, kurie kelintą kartą iš eilės kartoja tą patį kursą. Neišlaiko egzamino, nes pasirenka blogą atsakymo variantą. Pasirenka ne teisingą atsakymą, bet, jų manymu, patraukliausią ir daugiausiai žadantį. Ir taip per kiekvieną rinkimų egzaminą.
Stebint rinkimų į Europos Parlamentą (EP) agitacines laidas, turbūt ne vienas europinių reikalų žinovas pastebėjo, kad rinkėjai yra mulkinami nepagrįstais kandidatų pažadais: pakelti pensijas, atlyginimus, kurti naujas darbo vietas. Kandidatai nuolankiai prisiekinėja gerinti visas socialines sritis.
Žinoma, kai liečiamos skaudžiausios rinkėjo gyvenimo sritys, susijusios su išlikimu, nebandoma blaiviai mąstyti, ko verti šie tušti pažadai. Pagaliau nuolatinis Europos reikalų ir Lietuvos reikalų suplakimas klaidina rinkėjus. Kyla klausimas, ką išrinktieji parlamentarai veiks Europos Parlamente ir kokios jų funkcijos, kuo jie realiai galės pagelbėti Lietuvai?
Esminis dalykas, kad EP tiesiogiai nė vienos šalies problemų nesprendžia. Nei Lietuvos, nei Lenkijos, nei Portugalijos, nei Ispanijos. EP nagrinėja visas problemas, kurios yra jam deleguotos pagal steigimo sutartis: saugumo ir gynybos klausimus, su žmogaus teisėmis susijusius klausimus, diskriminavimo ir lyčių lygių galimybių įtvirtinimo klausimus, santykius su naujaisiais ES kaimynais ir t.t.
Štai visame šiame katile yra ir Lietuvos interesai, kurie dažniausiai yra netiesioginiai. EP ieškoma sprendimų, kurie būtų palankūs visoms ES šalims narėms, jis negali nagrinėti vienos šalies interesų. O Europos parlamentarai turėdami savo patirtį ir geriau žinodami savo valstybę, gali prisidėti prie bendro sprendimų priėmimo.
Pažadai pakeisti Lietuvos gyvenimą daugiau yra rinkiminiai, nes kandidatai turėtų žadėti pakeisti ir Lietuvos, ir Europos gyvenimą. Štai darbo vietų sukūrimas - jei šie planai nebus pritaikyti visoj Europoj, tai jų nebus galima įgyvendinti ir Lietuvoje. Kada kandidatai kalba, kad pakeis Lietuvos gyvenimą, tai skamba gana kurioziškai. Jie turi kalbėti, kad suprasdami Lietuvos lūkesčius ir viltis, pakeis ES gyvenimą. Tik per tai galima paveikti Lietuvos gyvenimą.
Dažnai manęs klausia - už ką turėtume balsuoti: už partiją ar už asmenybę? Sakyčiau, kad tiek asmenybės, tiek partijos yra glaudžiai susijusios. Kiekvienas potencialus Europos parlamentaras privalo turėti pažiūras ir pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra lemia politinės asmenybės kryptį. Kiekviena asmenybė yra tuo įdomi, kad ji sukuria tam tikrą savo pasaulio vaizdą ir tuo sugeba uždegti, patraukti kitą žmogų.
Tarp asmenybės ir partijos galima būtų dėti lygybės ženklą. Įsivaizduokime, kad asmenybė visai neturi pažiūrų, tai priklauso toms partijos, kurios pažiūrų neturi. Tokios partijos buriasi į grupę, kuri neturi pažiūrų. Šįkart pamėginsiu išsiversti be pavyzdžių…
Taigi EP daugelis išrinktų parlamentarų turi pažiūras ir pagal jas buriasi į politines frakcijas. Didžiausios politinės grupės yra tai padariusios. Jose ir nuveikiama daugiausiai darbų.
Jei Lietuva išrinks daugiau atstovų į pagrindines Europos partijas - socialdemokratų, krikščionių demokratų, konservatorių, liberalų ar net žaliųjų, daugiau šansų, kad darbas tose grupėse bus efektyvesnis. Efektyviau dirbant Europai, efektyviau bus dirbama ir Lietuvai. Žmonės be pažiūrų nedaug ką galės padėti Europai, prisidėti prie sudėtingų europinių darbų, o kartu negalės prisidėti prie ES pažangos - taigi ir Lietuvos pažangos.
Nepagrįstą išgąstį žmonėms kelia euroskeptikų bandymai patekti į EP. Tačiau norėčiau juos nuraminti. EP yra nedidelė euroskeptikų frakcija, į kurią išrenkami žmonės, kurie pasisako prieš ES. Todėl būdami EP jie kelia idėjas, kaip išardyti ES. Ryškus euroskeptikų lyderis yra Peteris Bonde. Apie jį yra susibūrę keliolika Europos parlamentarų, kurie sudaro euroskeptikų grupę. Taip kaip ir visuomenėje yra už ir prieš, taip ir EP yra už Europą ir prieš Europą. Jeigu Lietuvos rinkėjai išrinks tokius kandidatus, tai jie prisidės prie euroskeptikų idėjų plėtojimo. Tačiau ar nuo to bus geriau, mums, naujiems ES nariams?
Ne kartą teko girdėti neįtikėtiną EP darbo ir funkcijų sugretinimą su Liaudies deputatų darbu. Panašumų nėra jokių. Liaudies deputatai Sovietų Sąjungoje galėjo daryti didelę įtaką, kadangi totalitarinė Sovietų Sąjunga buvo unitarinė valstybė. Ten nebuvo sąjunginių respublikų suvereniteto. Liaudies deputatai turėjo paklusti komunistų partijai.
Europos Parlamentas pastatytas ant kitų pamatų. Europos parlamentaras vadovaujasi tik steigimo sutartimis, EP statutu, EP nario įgaliojimais ir jokio centro komiteto, jokios unitarinės valstybės ar vienos partijos diktato nėra. Europos parlamentaras negali daryti tų darbų, kuriuos gali daryti nacionalinių parlamentų atstovai.
Todėl Europos parlamentaro mandatas yra atskirtas nuo nacionalinio parlamentaro mandato. Tas atskyrimas yra griežtas. Liaudies deputatas dažnai būdavo savo šalies parlamento narys. Mechanizmas iš esmės būdavo tas pats. ES yra demokratinių valstybių sąjunga, kur demokratija saugoma griežtai. Panašumų tarp europarlamentarų ir Liaudies deputatų nėra, yra tik skirtumai.
Pasirengimas darbui Europos Parlamente yra gana ilgas ir sudėtingas. Nauji nariai turi išlankyti kursus ir pusmetį mokytis. Per tą pusmetį naujai iškeptas europarlamentaras turėtų išmokti, kokiems sprendimams kokie juridiniai mechanizmai yra pritaikomi. Šių mechanizmų išmanymas prisideda prie darbo efektyvumo.
Todėl europarlamentarų darbe turi būti paisoma dar vienos taisyklės - auksinės laiko taisyklės. Yra nustatyti griežti laiko ribojimai - jei per nurodytą laiką EP nepadaro darbo, tai toliau prie to klausimo sugrįžti negalima. Pavyzdžiui, jei per duotą šešių savaičių laiką pozicija nepareiškiama, manoma, kad su tuo pasiūlymu sutikta.
Labai įdomi detalė - EP vienintelis parlamentas, kuris posėdžiauja dviejuose rūmuose: Briuselyje ir Strasbūre. EP plenariniai posėdžiai vyksta Strasbūre, komiteto posėdžiai, konferencijos vyksta Briuselyje. Europos parlamentaras važinėja tarp Briuselio ir Strasbūro. Visas EP kraustosi iš Briuselio į Strasbūrą, su visais tarnautojais, patarėjais, dokumentais ir t.t. du kartus per mėnesį.
O kiekgi uždirbs Europos parlamentarai? Atlyginimus jie gaus iš savo šalių biudžeto. Dėl to atlyginimai bus labai skirtingi, nes nacionalinių šalių parlamentų atlyginimai irgi skirtingi. Lietuvos parlamentaras gaus Seimo nario atlyginimą - 1028 eurus. O štai parlamentaras iš Italijos gaus didžiausią algą - iki 11 tūkstančių eurų. Pagal bendras taisykles bus nustatytos išmokos - už bilietus, komandiruotes, už pragyvenimą Briuselyje, už keliones. Tokia tvarka taikoma visiems Europos parlamentarams. Tačiau Europos parlamentarų patarėjai gaus vienodas algas, nesvarbu italas, ar lietuvis.
Tad pradėjęs nuo nepažangių studentų ir rinkiminių pažadų bei baigęs būsimų europarlamentarų atlyginimais, norėčiau pridurti, kad rinkdamiesi už ką balsuoti - nepasimeskime pažadų labirintuose ir spręskime apie kandidatus iš jų atliktų darbų. Tiesa, kai kurie nepažangūs ir užsispyrę studentai ir toliau darys klaidas, taip sėdėdami tame pačiame suole dar keletą metų…
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
