Turbūt mažai kam yra likę abejonių, kad šviesios atminties saugumo pareigūnas Vytautas Pociūnas buvo nužudytas. Nesvarbu, ką bekalbėtų prokurorai ir teisėjai, tačiau visuomenės akyse šis pareigūnas – valstybininkų klano auka. Daug žinantis saugumietis pasako: „Aš daugiau netylėsiu“ ir po kurio laiko paslaptingai iškrenta pro viešbučio balkoną. Ši istorija jau pakankamai nušviesta, visi sekame V.Pociūno našlės didvyrišką kovą su sistema. Faktai bado akis ir ignoruoti juos tampa nebeįmanoma. Tokiomis aplinkybėmis yra logiški teismų sprendimai, įpareigoję prokurorus atnaujinti tyrimą.
Tačiau prokuratūrai teismo sprendimas ne motais. Iš kur toks prokurorų kietakaktiškumas ir akivaizdžių faktų ignoravimas? Kad suprastume Generalinės prokuratūros ir jos vadovo poziciją, visuomenei pravartu prisiminti vieną kitą papildomą aplinkybę. Pavyzdžiui, kaip buvo pašalintas iš posto ankstesnis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius, nepanorėjęs šokti pagal valstybininkų dūdelę ir bandęs dirbti nepriklausomai. Matyt laisvai jautėsi, kadangi prieš jį neturėjo „kompromato“ klanui pavaldžios specialiosios tarnybos.
Kiek yra žinoma, buvęs Generalinis buvo pastatytas prieš aiškų pasirinkimą: arba išeini ir gauni normalią, ramią teisėjo tarnybą arba vis vien „išėsime“, o tada jau liksi su „vilko bilietu“ dantyse. A. Klimavičius pasirinko ramią tarnybą ir pareigūno pensiją. “Ateina laikas pakeisti darbą, norėjau seniai padirbėti teisėju, ir jei man pasitaikė tokia galimybė, aš nutariau ja pasinaudoti", – tuomet kalbėjo A. Klimavičius. Tai normalus žmogaus sprendimas, nes jėgos buvo tikrai nelygios. Po pokalbių su Prezidentu Valdu Adamkumi ir Seimo pirmininku Artūru Paulausku, Generalinis prokuroras nusprendžia palikti postą. Kokie tai buvo laikai? 2005 metai, kai valstybininkų „yla“ pradėjo lįsti iš maišo, tačiau daugelis faktų apie šios šešėlinės struktūros veiklą dar nebuvo žinomi plačiąjai visuomenei ir atskiras vis pasirodančias nuotrupas buvo sunku sudėlioti į vieną vaizdą.
Savarankiškas Generalinis prokuroras valstybininkams buvo kaip kaulas gerklėje. Ir jis buvo pašalintas. Po kontaktų su tuometiniu Seimo pirmininku A. Paulausku ir jo aplinkos žmonėmis A. Klimavičiui, matyt, galutinai paaiškėjo, kad savo poste jis neišsilaikys ir netaps išimtimi nušalintųjų generalinių prokurorų sekoje.
Tačiau pašalinti A.Klimavičių – tik pusė darbo. Tam, kad darbas būtų užbaigtas, reikėjo surasti ištikimą ir paklusnią pamainą. Kad darytų, kas pasakyta, nebūtų pernelyg ambicingas ir savarankiškas. Ir tokia pamaina buvo rasta. Tai teisėjas Algimantas Valantinas. Jo persona atitiko visus valstybininkų kriterijus. Tačiau buvo viena bėda – pats teisėjas A.Valantinas nenorėjo palikti šilto užutekio ir plaukti į neramius prokuratūros vandenis. Valstybininkams ir pačiam pirmininkui teko gerokai paprakaituoti, kol įkalbėjo. Tačiau valstybininkai nebūtų valstybininkais, jei ir šiame sandėryje nebūtų palikę tam tikrų saugiklių.
Tie saugikliai, matyt, buvo tiek stiprūs, kad kalbėti apie kažkokį Generalinio prokuroro savarankiškumą dabar yra tiesiog juokinga. Arba kalbėti apie tai, kad Generalinė prokuratūra savarankiškai tirs V.Pociūno nužudymo bylą. Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad prisimintume, kokią vietą valstybinkų sukurtoje sistemoje užima VSD. Daugeliui veikėjų pakanka žinoti, jog VSD disponuoja informacija, kuri žudo nežudydama.
Taip atsirado naujasis Generalinis prokuroras A. Valantinas. Turintis ribotą laisvę. Pavyzdžiui, jis gali laisvai persekioti butelį ir padangas paėmusius Panevėžio teisėjus. Tačiau V.Pociūno bylos tirti negali. Todėl galbūt taps vienu iš nedaugelio, kuriems pasisekė pasiekti Generalinio prokuroro kadencijos pabaigą.
Kol valstybininkų sistema neišmontuota (o kol kas nesimato jėgos, kuri tai galėtų padaryti), galima tik pasvajoti apie objektyvų ir nepriklausomą V. Pociūno nužudymo tyrimą. Šis tyrimas ir toliau bus visomis išgalėmis žlugdomas. Nes nuo to priklauso daugelio konkrečių valstybininkų likimas. Juk kažkas šį nužudymą užsakė. Kas tie užsakovai? Galima nujausti. Tačiau nuojauta šiame reikale mažai tepadeda. Reikalingi faktai, reikalingas nepriklausomas ir objektyvus tyrimas.
Daug paprasčiau viską pateikti kaip nelaimingą atsitikimą. Ir pamažu užmiršti. T.y. valstybininkams taip paprasčiau. O visuomenė, politikai kol kas tik stebi šio klano siautėjimą. Politikai privačiuose pokalbiuose dažniausiai sako maždaug taip: „Viską matome, tačiau jaučiamės bejėgiai, nežinome, ko imtis“. Iš tikrųjų, dažnai patys būdami ne be dėmelės, matydami totalų dominavimą, žmonės dažnai nuleidžia rankas.
Parašo koks Seimo narys raštą Generaliniam prokurorui. Ir gauną atsakymą. Viskas teisėta ir tinkamai ištirta. Tyrimas nutrauktas, nustatyta, nelaimingas atsitikimas. Taškas.
Tam, kad situacija pradėtų keistis iš esmės, reikalinga nesuvaidinta Seimo daugumos ir Prezidento politinė valia. Vienos institucijos valios neužtenka. Abi institucijos, veikdamos kartu, Lietuvą nuo valstybininkų vėžio galėtų apvalyti paprastai ir greitai. Tačiau valstybininkai visur turi savo žmonių, lyg savotiškų įtakos agentų. Kurie gali būti panaudoti vienam ar kitam uždaviniui atlikti politinių grupuočių, partijų viduje.
Pasikartosiu, tam reikalinga tikra, NESUVAIDINTA politinė valia. Konservatoriai apie tokią valią kalbėjo daug. Tačiau jiems kol kas lyg trukdė klano statytinis S.Daukanto aikštėje, beatodairiškai blokuojantis visas demontavimo iniciatyvas. Bent jau toks pasiteisinimas (alibi) buvo. Dabar kelias atviras. Naujoji šalies vadovė deklaruoja pamatines demokratijos vertybes. Ar žodis taps kūnu? Greitai pamatysime.
O tašką V.Pociūno nužudymo byloje dėti dar anksti.
