Vytauto Landsbergio baigiamoji replika teismui po gynėjo kalbos
Garbingas Teisme,
Noriu pasakyti repliką dėl gynėjo kalbos, kurią dar pavyko posėdy išgirsti. Gynėjas darė negirdėtą spaudimą šiam konkrečiam teismui, lygindamas jį su Stalino laikų teismais. Nežinau, galbūt gynėjams viskas leidžiama, bet aš to dar nebuvau girdėjęs.
Gynyba teigė, kad būtina atsižvelgti į kaltinamojo asmenį. Jis yra žymus visuomenės veikėjas, todėl negali būti traktuojamas vienodai su kokiu nors vagim. Jo ir procesas turėjęs būti kitoks, ir jo kaltė dėl to, ką parašęs, esanti mažesnė būtent dėl visuomeninio statuso. Esu įsitikinęs, kad yra priešingai: žymaus, tarytum patikimo ir dalyje visuomenės įtakingo žmogaus paskleistas šmeižtas bei mirusiojo žeminimas yra palikęs kur kas didesnę žalą, negu ją padarytų kokio nežinomo praeivio "kolionė" gatvėje. "Knyga tapo memuariniu dokumentu", – taip apie šią tyčinę tariamo "dokumento" žalą pareiškė pats gynėjas.
Ir čia pat gynyba lygino rašytoją su vagimi jau kitu aspektu: visi turį būti vienodai traktuojami pagal jų suvokimą, ką daro. Rašytojas nemanęs, kad daro nusikaltimą, todėl neturįs net ko atsiprašyti. Taip išeitų, kad ir kišenvagis nekaltas, jeigu įkišęs ranką į svetimą kišenę manė, kad ima savo piniginę.
Turėsiu apmąstyti suinteresuotos pusės aiškinimą, kad siųsdamas įstaigoms arba asmenims raštus ant blanko, kuriame nurodyta mano darbovietės pareigos ir atgalinis adresas, tuo darau jiems spaudimą. Kol kas taip nemanau, o blankas vienasmenis, su pareigybės vienaskaita, Lietuvos Respublikos Seimo narys, – todėl nepagrįsta atkakliai priekaištingai teigti, jog jį neva nekorektiškai pasirašė "du Lietuvos Seimo nariai": Vytautas Landsbergis ir Gabrielius Žemkalnis. Gynėjas niekaip nenorėjo to suprasti, todėl pareiškiu, kad vienas Seimo narys ir yra vienas, o ne du, jeigu tai iš viso turi ką nors bendra su dalykine, o ne kazuistine, gynyba.
Vytauto Landsbergio kalba Vilniaus 1-ajame apylinkės teisme byloje prieš V. Petkevičių dėl V. Landsbergio-Žemkalnio apšmeižimo
Garbusis Teisme,Pradėsiu nuo savo bendro įspūdžio apie tą knygą, kurioje paskelbta šmeižikiškų teiginių apie mano ir Gabrieliaus Žemkalnio tėvą. V. Petkevičius rašo kaip žmogus, apsėstas įkyrios idėjos apie savo išskirtinumą ir politinę skriaudą, dėl kurios tartum kalti daugybė žmonių. Netgi visas Lietuvos Sąjūdis ir paties V. Petkevičiaus buvusi komunistų partija kalta, neįvertinusi autoriaus dorybių, patarimų, tinkamumo vadovauti. Jau 1989 m. paskelbtoje autobiografijoje rašytojas kalbėjo jaučiąs savyje "viską griaunantį nereikalingumo jausmą". Toks dvasinis būvis turi būti skausmingas ir nuolat ėdantis, todėl iš dalies kelia žmogišką užuojautą. Girdėdamas V. Petkevičiaus kaltinimus (o yra girdėjusių): "Jis iš manęs pavogė Sąjūdį!", net nepykčiau, tik būtų gaila dėl tokios žmogaus būsenos. Tačiau, keršydamas dėl neįvykusios, nors taip išsvajotos, politinės karjeros, V. Petkevičius peržengia visas padorumo ribas. Tokia yra mano bendroji nuomonė: kerštinga pagieža, kaip pagrindinė V. Petkevičiaus veiksmų motyvacija.
Žinia, yra ir kitų nuomonių, pavyzdžiui, R. Ozolo: "Knyga atlieka tikslingą paskirtį. (...) Mušami visi nuo kairės iki dešinės (...) Mušami visi dėl to, kad iškiltų nauji herojai" ("Lietuvos žinios", 2003-10-16). Tiesą sakant, ir matėm tuo laiku kylančių naujų herojų: Paksą, Uspaskichą, kurie viską Lietuvoje pasiekta neigė, dergė, panašiai kaip Petkevičius. Teismui įteikiau dviejų autoritetingų ir knygoje nepaliestų asmenų, bet įvykių dalyvių vertinimus – tai prof. Alfredo Ericho Senno ir akademiko Zigmo Zinkevičiaus; jie pridėti prie bylos medžiagos.
Šiandien svarstoma byla dėl V. Petkevičiaus veiksmų, nukreiptų prieš mirusį žmogų, kuris pats nebegali nei protestuoti, nei reikalauti teisingumo. Tie veiksmai – beatodairiškas šmeižtas, žeminimas, tyčiojimasis prasimanant visai nebūtus ir neįmanomus dalykus apie mūsų tėvą – Nepriklausomybės kovų savanorį, architektą ir visuomenės veikėją Vytautą Landsbergį-Žemkalnį. Jam nebegalint kreiptis į teisingumą, kad būtų apgintas teisingumas, tą padarėme mes su broliu, reikalaudami nubausti piktybinį, sąmoningą šmeižiką V. Petkevičių, kurio veiklos tyčią, mano galva, nesunkiai įrodoma.
Manau, kad teisingumo siekis, kuris yra ir viešasis interesas, jokiu būdu negali būti laikomas sąskaitų suvedinėjimu.
Knygos epizodai apie mūsų tėvą, dėl kurių parašėme skundą ir kurių nusikalstamą pobūdį pripažino prokuratūra, surašiusi V. Petkevičiui kaltinamąjį aktą ir perdavusi jį teismui,– tie epizodai neturi nieko bendra su tikrove, yra tyčinio pikto ketinimo padaras.
Kaltinamojo kaltę, mano įsitikinimu, didina tai, kad jis apsimeta įvykių liudininku (tai rodo epizodas su išgalvota tariama Vytauto Landsbergio-Žemkalnio kalba Katedros aikštėje, kur V. Petkevičius stovėjo greta, o tėvas kalbėjo visiškai kitus dalykus). Tuo sudaromas atsiminimų tikrumo įspūdis, siekiant apgauti skaitytojus ir suteršti jų akyse niekuo dėto, seniai mirusio asmens garbę.
Iš tikrųjų V. Petkevičius kurį laiką dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo joje pastebimas ir susitikdavo demonstracijose taip pat su mūsų tėvu. Tačiau tai neleidžia prasimanyti visokių bjaurių detalių, įterpti savo tariamo žinojimo, kad tik būtų daugiau purvo ir pasityčiojimo.
To paties vertas ir tariamų ilgamečių "tyrinėjimų" blefas.
Iš tikrųjų V. Petkevičius taip save apibūdina – neva tyrinėjęs ypatingą Landsbergių šeimos fenomeną ir nustatęs, jog "visa šeima – kagėbistai". (Čia iš kitų publikacijų, kuriose jis taip pat nesiliauja, ir taip pat be jokių padorumo ribų.) Į talką dabar pasikviesti asmenys, kurie patys yra mane viešai šmeižę, nors nežinau, kodėl tai darė, – S. Stungurys, A. Bendinskas, K. Purvinskas. Galėčiau parodyti jų rašinių. Buvęs KGB majoras V. Gulbinas prieš metus aiškino spaudoje, jog jį ir V. Šustauską suvienijusi neapykanta V. Landsbergiui ("Lietuvos rytas", 2004-09-15). Šiam tandemui iširus, dabar veikia kitas – V. Gulbino su V. Petkevičiumi, – vienijamas tos pačios patologinės neapykantos. O neapykanta – akla, ir jai visos priemonės geros.
Melagingų liudininkų gausa, kaip ir melo kartojimas, nesukuria jokios tiesos, nors Gebelsas manė kitaip. Mano atžvilgiu mėginama įgyvendinti būtent gebelsiška nuolatinio kartojimo nuostata. Iš tų pačių paskatų arba metodų kilo ir V. Petkevičiaus planas dergti V. Landsbergį-Žemkalnį. Ne dėl jo paties. Vargu ar bet kurį Sąjūdžio ar Kovo 11-osios priešininką domintų seniai miręs architektas, jeigu jis nebūtų mano tėvas.Gynybinė spekuliacija rašytojo vardu neatlaiko kritikos todėl, kad V. Petkevičius apsimeta prasimanytų situacijų ir posakių liudininku ir netgi, matyt, norėdamas apsaugoti tos bjaurasties leidyklą, pačioje knygos pradžioje prisiima visą atsakomybę už faktų tikrumą.
Tą žodį "faktas" reiktų rašyti ir skaityti kabutėse, kadangi melavimas yra tik paties melavimo faktas, ne daugiau, ir tokia tyčia paskleista "žinia" yra žinia ne apie apmeluotą žmogų, bet žinia apie melagį. Įstatymas, laimei, gina ir tokios neteisingos žinios skleidimu pažeistą asmens garbę. O aš manau, kad leidykla irgi atsakinga. Nesąžiningi liudininkai – taip pat. Norėčiau, kad Teismas pasisakytų ir dėl buvusios "Komunisto", dabar "Politikos" leidyklos atsakomybės: ar tikrai galima spausdinti ir platinti bet ką?
Galbūt Teismas galėtų pasisakyti ir dėl leidyklos principinės civilinės atsakomybės už visai mano šeimai padarytą moralinę skriaudą.
Dabar dėl liudininkų parodymų ir kaltinamojo pareiškimo.
Daugelis V. Petkevičiaus liudininkų nuo seno priešiški man, ir tai nuspalvina bei daro nepatikima, ką jie mėgina sakyti apie mano tėvą. V. Landsbergis-Žemkalnis po mirties nukenčia dėl manęs; reiktų kaip nors atsiprašyti, jeigu neatsiprašys tie, kurie jį šmeižia.
Ypač piktas ir net ideologiškai priešiškas yra liudininkas V. Gulbinas. Jis neseniai aprašinėjo spaudoje ankstesnį šio teismo posėdį visai nepanašiai į tikrovę, o teismas, tikiuosi, prisimena, protokolavo ir gali palyginti (melagingas Gulbino aprašymas yra pridėtas prie bylos). Taigi toks jo ir patikimumas apskritai. Meluoja apie tai, kas buvo prieš savaitę, o "liudija", kas tarytum buvę prieš daugelį metų.
Gulbinas turi keršto todėl, kad buvau mėginęs iškelti baudžiamąją bylą jam pačiam (nutraukta nenustačius tyčiõs), tačiau ir dėl kitų priežasčių. Savo naujesniame straipsnyje apie šį teismą jis neslepia neapykantos bjauriai plūsdamasis ir nurodo dar vieną priežastį – mat aš, kaip Seimo pirmininkas, esu inicijavęs įstatymus, kurie apribojo buvusių kagėbistų veiklą. Čia antrasis keršto motyvas dėl tiesiogiai pažeistų jo ir kolegų interesų. V. Gulbinas per teismo procesą faktiškai patvirtino, kad ligi šiol nėra atsisakęs čekisto priesaikos, kuri duodama visam gyvenimui. Šią savo publikaciją pasirašo kaip "buvęs KGB majoras". Tai retai pasitaikantis viešas pasididžiavimas priklausius nusikalstamai organizacijai. O dėl žodžio "buvęs" galime prisiminti ekspertą V. Putiną, kuris yra pasakęs, jog nežino tokio reiškinio kaip buvęs čekistas. Kalbėdamas apie mano tėvą, ką apie jį neva yra šnekėję kiti, seniai mirę čekistai, Gulbinas galėtų sukurti bet ką.
Ir V. Gulbinas, ir V. Petkevičius mini KGB generolo Šironino knygą, kuri save diskredituoja fantazijomis, visai neatitinkančiomis žinomų faktų, lengvai patikrinamų datų. Ten rašoma, pavyzdžiui, neva mano tėvas gyveno Australijoje 1987 m., kai iš tikrųjų jis grįžo į Lietuvą jau 1959-aisiais, beveik 30 metų anksčiau. V. Petkevičius tai puikiai žino, bet sąžinė leidžia jam remtis tokiu, atsiprašant, šaltiniu.
Liudininkas S. Stungurys teisme yra parodęs, kad buvęs Kauno vykdomojo komiteto pirmininkas J. Šėrys jam guodęsis kaip savo patikimam padėjėjui ir ministro kalbų rašytojui. Stungurys teisme sakėsi buvęs ministro "rašančioji ranka", tačiau nepaaiškino, kodėl iš J. Šėrio ministerijos pasitraukė. J. Šėrys, anot Stungurio, neva guodęsis jam, kad gaudavęs barti iš A. Sniečkaus, kodėl nesuteikiąs V. Landsbergiui-Žemkalniui buto Kaune; o sykiu Sniečkus neva pasiskųsdavęs J. Šėriui, kad jį, Sniečkų, dėl to buto bara Maskva.
Beveik visi V. Petkevičiaus liudininkai remiasi "informacija", gauta iš mirusių, tačiau J. Šėrys gyvena Vilniuje, tad galėjau pasitikrinti. Pasirodė, kad apie kokius nors Maskvos spaudimus A. Sniečkui jis visai nebuvo girdėjęs, iš Sniečkaus specialių skambučių dėl V. Landsbergio-Žemkalnio buto negaudavo; V. Landsbergis-Žemkalnis buvęs tik vienas iš šešių grįžusių asmenų, kuriems tada reikėjo parūpinti Kaune butus, be jokio specialaus A. Sniečkaus dėmesio tam vienam asmeniui. Pats J. Šėrys labiau įsiminė Juozą Urbšį. Paklaustas konkrečiai apie S. Stungurį, J. Šėrys pasakė raiškiai: "Aš jį išprašiau. Nieko su juo apie butus nebūdavo šnekos iš viso. (...) Taip ir išėjo, aš jį ir iškoneveikiau iš savo kolektyvo. (...) Pagyrūnas toks". Ši medžiaga teismui perduota. O butą V. Landsbergiui-Žemkalniui turėjęs nustatyta tvarka parūpinti miesto Lenino rajono vykdomasis komitetas, kuris J. Šėriui pranešė, jo žodžiais, kad klausimas "išsisprendė" savaime. Toliau dar pasakysiu, kaip išsisprendė.
Kiti gynybos liudininkai nėra pateikę jokių net tariamų faktų, išskyrus pačių išvedžiojimus, gal dar marazmatiką Široniną ir mirusiųjų pasakojimus, jų tarpe tokių baisių čekistų kaip Martavičius ir Randakevičius. Šias pavardes minėjo liudininkas S. Lazutka, o Randakevičiaus – netgi kaip savo "gero pažįstamo". Pats liudininkas S. Lazutka yra teismo ieškomo Sausio 13-osios nusikaltėlio brolis ir, manau, neturi jokių motyvų būti objektyvus ir nešališkas. Jo "šaltiniai" – būtent mirusieji.
Dar yra K. Purvinskas, kuriam A. Sniečkus neva teisinęsis, kodėl 1963 m. suteikė V. Landsbergiui-Žemkalniui garbės raštą. Kai V. Landsbergis-Žemkalnis grįžo į Lietuvą, K. Purvinskas buvo neseniai baigęs aukštąjį mokslą ir tik 1963 m. pradėjo savo nomenklatūrinę karjerą (iš enciklopedijos). Kad A. Sniečkus būtų jam tada teisinęsis dėl to garbės rašto, tai tiek pat įtikima, kaip S. Stungurio liudijamas neva A. Sniečkaus pritarimas grąžinti V. Landsbergiui-Žemkalniui vasarnamį Kačerginėje. A. Sniečkus mirė 1974 m., o vasarnamį mano tėvui grąžino tik 1983 metais. A. Sniečkus galėjo tam pritarti nebent iš kapo.
O štai liudininkas A. Bendinskas netyčiom parodė V. Petkevičiaus nenaudai: pats davęs jam Laikinosios Vyriausybės, kaip sako, "atsišaukimą Hitleriui" (kažkodėl privačiai laikomą originalą!), po kuriuo nėra V. Landsbergio-Žemkalnio parašo; bet V. Petkevičius to rankose laikomo dokumento atkakliai nemato ir vis kartoja netiesą, kad V. Landsbergis-Žemkalnis pasirašęs. Tyčią, ne kitaip.
Iš visų šių priešiškai motyvuotų liudininkų išsiskiria p. Veronika Varnienė, kuri lyg ir neturėtų dėl ko kenkti mūsų tėvo vardui. Jos versiją paneigia ta faktinė aplinkybė, kad okupavę Lietuvą sovietų kariškiai ir kitų jėgos struktūrų pareigūnai bei jų parankiniai kolaborantai, tuoj pat 1940 m. birželio mėnesį likvidavę Šaulių sąjungą, patys turėjo visų šaulių sąrašus. O uždraustų organizacijų nariai "turėjo nedelsiant patekti į "antisovietinių elementų" apskaitą" (iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pažymos, 2005-08-01). Todėl vietiniam NKVD suimant Salako miestelio ar apylinkių šaulius Šiaudinį ir Bukauską (tai V. Varnienės tėvas) visai nereikėjo tokios ypatingos informacijos iš tolimame Vilniuje dirbančio vyriausiojo miesto architekto. Protu nesuvokiama, kad V. Landsbergis-Žemkalnis būtų bent žinojęs apie tolimoj provincijoj gyvenančius du konkrečius šaulius ir kažkodėl pranešęs apie juos Utenos NKVD. Ši įstaiga pati turėjo šaulių sąrašus, o apie suimtąjį Šiaudinį tardytojas Skolskis dar yra įrašęs specialią pastabą byloje, kad Šiaudinis tardymo metu "leidęs suprasti", jog norėtų dirbti sovietinėje žvalgyboje (iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymos, 2005-07-28).
Tad iš kur kyla p. Varnienės papasakota istorija apie tariamą jos tėvo ir dėdės įskundėją architektą ir savanorį Žemkalnį?
Pasirodo, iš R. Pakso ar jo šalininkų mitingo Ignalinoje V. Mazuronis atvežė V. Petkevičiui, dar vienam R. Pakso gynėjui, žinią iš ten sutiktos V. Varnienės: "Landsbergis sušaudė jos tėvą!" Tikriausiai mitinge buvo minima mano pavardė. Vėliau atsiranda Žemkalnis su reikiamom charakteristikom, nelyginant kas nors būtų instruktavęs liudininkę, kaip tiksliau kalbėti.
Tačiau nenoriu galvoti, kad tai dar vienas kūrybingas prasimanymas. Noriu manyti, kad ji tais tolimais 1940 metais girdėjo panašų pasakojimą ir juo nekritiškai patikėjo. Nebūtų ko ir reikalauti. Ar nuoširdi, susijaudinusi kaimo mergaitė galėjo tada suvokti ir suabejoti, kodėl NKVD tardytojas sąmoningai skleidžia tokią žinią – gandą, išduodamas savo mušamam kaliniui tardymo paslaptį? Ji turbūt patikėjo ir kartoja – aš taip manau, o kodėl tardytojas Skolskis taip pasielgė (jei visa tai nors iš dalies tiesa), liks neatsakoma paslaptis. Šaulių byloje nėra nieko apie kokį nors skundiką-informatorių. Tik užfiksavimas, kad P. Šiaudinis "veikė prieš Lenkiją" anoje buvusios demarkacinės linijos pusėje, leistų spėti, kad šaulius galėjo skųsti kas nors tose pačiose vietovėse "veikęs už Lenkiją". Tokie sąskaitų suvedimai būdavo visai nereti, ypač sovietų ir stribų epochoje.
V. Varnienės pasakojimas teisme paskatino mane surasti tą bylą ir joje – nežinomą informaciją turbūt apie jos tėvą: Bukauskas buvo nuteistas ir išvežtas į Sovietų Sąjungą. Todėl ir jam, ir jai turėtų būti pripažintas nukentėjusių asmenų statusas. Nors tiek naudos iš visos liūdnos istorijos, su kuria mūsų tėvas, esu visiškai įsitikinęs, neturi absoliučiai nieko bendra.
Lieka pasakyti apie paties V. Petkevičiaus jau teisme išdėstytus paaiškinimus ir pasiteisinimus.
Pagrindinėje kalboje jis net nelietė akivaizdžiausios klastotės: tariamos V. Landsbergio-Žemkalnio kalbos Katedros aikštėje. Ji visa prasimanyta nuo pradžios iki galo ir dedama į mūsų tėvo lūpas, kad senas garbingas žmogus kvailai atrodytų. Atsakovas knygoje tai rašo kaip liudininkas, kadangi iš tikrųjų stovėjo greta, kad kokie nors tolimi ar jaunesni skaitytojai galėtų palaikyti V. Petkevičių istorijos šaltiniu. Paskelbus abudu tekstus greta: tikrai pasakytą mano tėvo kalbą ir V. Petkevičiaus piktą fantaziją, tarp kurių nėra visiškai nieko bendra, – būtų chrestomatinis pavyzdys, kaip atrodo tyčinis, jokios moralės neribojamas šmeižtas.
Be to, jau bylos pradžioje V. Petkevičius teigė ne mažiau kaip dešimt metų rinkęs "medžiagą" apie mūsų tėvą ir todėl tvirtino su didžiausiu aplombu: "Drąsiai sakau, nėra nė vieno sakinio, kuris nebūtų spausdintas anksčiau" ("Lietuvos žinios", 2004-01-10). Tačiau kaip tik ši V. Landsbergio-Žemkalnio kalba Katedros aikštėje buvo spausdinta anksčiau "Atgimime", o V. Petkevičiaus knygoje būtent nėra nė vieno sakinio iš tikrosios mūsų tėvo kalbos, bet viskas išgalvota, pameluota. Taip visas "medžiagos rinkėjo" aplombas ir subliūkšta, lieka tik nemalonus melagio vaizdas.
Užgaulią nesąmonę "Hitlerio draugas" V. Petkevičius mėgina pateisinti ketvirtosiomis žodžio reikšmėmis iš sovietinio lietuvių kalbos žodyno. Pirmajame to antrojo tomo variante, redaguotame žymiausio kalbininko J. Balčikonio, reikiamų V. Petkevičiui versijų visai nebuvo. Kai Sniečkus nušalino Balčikonį, įsakė išimti pirmuosius tomus iš apyvartos ir susovietinti naujas laidas, atsirado ir tokių reikšmių. Prisimintina, kad žodis "draugas" sovietų sistemoje buvo oficialus kreipinys į kiekvieną funkcionierių, partietį arba nors nenusikaltusį režimui, nes štai kaliniui buvo sakoma "zakliučionnyj", o tas už neatsargų kreipinį "draugas viršininke" (užuot "pilieti viršininke") gaudavo į dantis. Tokia buvo tvarka. Bet jeigu į V. Petkevičių koks nors pulkininkas Raslanas kreiptųsi "draugas Petkevičiau", tai visai nereikštų, kad rašytojas yra Rainių budelio draugas. Nebent vienoje partijoje. Juolab mūsų tėvas ne tik nebuvo nacių fiurerio draugas arba "Parteigenosse", bet smerkė ir piktinosi nacių agresijomis. Žiaurus Varšuvos bombardavimas buvo paskutinis postūmis jam pakeisti seną vokiškos kilmės pavardę į savo tėvo dramaturgo, mano senelio, slapyvardį. Tapęs Žemkalniu po poros metų jau buvo skundžiamas naciams, kad tuo parodęs priešiškumą Vokietijai. Dabar dėl to paties skundžia V. Petkevičius ir kompanija.
Gynybai galėčiau patarti atsiversti naujesnius žodynus, nesiremti stagnaciniu. Antai Lietuvių kalbos instituto šiandien teikiamas internetinis didysis "Lietuvių kalbos žodynas" pažymi anas ketvirtąsias prasmes kaip sovietines, tai yra ne visuotines lietuvių kalbai, o šeštoji, irgi sovietinė prasmė, tai tiesiog "tarybinis žmogus". "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" sako, kad tai arba asmeninis bičiulis, arba mokslo, tarnybos, kelionės draugas, arba "priedėlis prie pavardės, vartojamas kairiųjų partijų ir profsąjungų narių vietoje žodžio ponas". Todėl V. Petkevičiaus pavartoto žodžių darinio "Hitlerio draugas" normaliam skaitytojui neįmanoma suvokti kitaip, kaip užgaulios ir šmeižiančios nesąmonės.
Toks pat rašinėjimas bet ko yra ir architekto bei Nepriklausomybės karų karininko apibūdinimas: strateginių žemėlapių kopijuotojas. Kur, kokių? Įklimpęs rašytojas dabar jau dėsto, kad tai buvę Australijoje, kur V. Landsbergis-Žemkalnis, anot V. Petkevičiaus, buvęs šnipas (žvalgas), – čia dar vienas užgaulus, niekuo nepagrįstas šmeižtas. Tačiau minimoje knygos vietoje autorius apsiribojo tuo "kopijuotoju" norėdamas sudaryti skaitytojams įspūdį, kad žino dar kažką apie ką tik paminėtą "Hitlerio draugą". Žinau, bet nesakau. Tokia yra tyčinė juodo darbo metodika.
Reikia dar truputį plačiau pakomentuoti 1973 m. Architektų sąjungos parašytą V. Landsbergio-Žemkalnio charakteristiką, pristatant jį 80-mečio proga LTSR nusipelniusio architekto garbės vardui gauti. (Ačiū V. Petkevičiui, kuris teisme pripažino bent mūsų tėvo nuopelnus Lietuvos architektūrai.) Bylos eigoje girdėjome akcentuojant, neva Žemkalnis grįžo į Lietuvą ir buvo apipiltas valdžios malonėmis: gavo Maskvos įsakytą butą, dvejus namus, garbės vardą, TSRS personalinę pensiją. Visa tai – piktybiška netiesa. Butas, kuriame jis apsigyveno Kaune, buvo du kambariai, mano išsaugoti po motinos mirties, daugelio šeimų gyvenamame nacionalizuotame mūsų name, prieš karą statytame vienai šeimai. Tą gyvenamąjį namą Kaune tėvas atgavo tik atkurtos nepriklausomybės laikais, 1992 metais, ir iš karto padovanojo sūnui Gabrieliui. Vasarnamį Kačerginėje atgavo Architektų sąjungos rūpesčiu ne iš karto, o tik 24 metams praėjus nuo grįžimo, kai jam pačiam buvo jau devyniasdešimt, ir iš karto padovanojo man, vieninteliam tada Lietuvoje gyvenusiam paveldėtojui. Ankstesni jo prašymai, kurių galiausiai nė nebekartojo, būdavo arogantiškai atmetami kaip "neturintys pagrindo" (dokumentai tėvo archyve). Galbūt reikiamą pagrindą būtų kaip tik sudaręs bendradarbiavimas su KGB, nes kai tėvas grįžęs parašė pirmą prašymą grąžinti namą Kaune, kaip buvo žadėta, netrukus prisistatė du veikėjai, pasiūlę suteikti jiems informacijos apie lietuviškosios emigracijos asmenis. Tėvas juos išvarė ir po kelių dienų gavo dėl namo neigiamą atsakymą. Jeigu toks buvo KGB kerštas už atsisakymą bendradarbiauti ir išvarymą pro duris, tai tas kerštas tęsiasi ligi šiol.
Dėl to, kad Architektų sąjungos rašte, tėvo biografijoje, neminimas jo buvimas pusantro mėnesio Laikinosios vyriausybės ministru, stebėtis gali nebent negyvenęs ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir šioje planetoje. Taip pat, kodėl aš Stalino laikais rašiau "išvadavo", o ne "okupavo" Lietuvą. Nustebusieji apsimeta esą būtent tokio laivo jūreiviai. Žodis apie mūsų tėvo biografijos "klastojimą" išties kvailas, kitaip nepasakysi. Atitinkamai kimbama prie tų Architektų sąjungos rašytoje biografijoje politiškai paryškintų momentų, kurie anuometinę valdžią turėjo nuteikti palankiau. "Revoliucinė veikla" Kerenskio laikų Rusijos kariuomenėje buvo poručiko Landsbergio atsisakymas varyti kareivius į neišvengiamą mirtį nuo priešo kulkosvaidžių, pačiam šaudant jiems į nugarą. Jis neįvykdė įsakymo, susilaukė karo teismo ir kalėjimo, bet atėjo dar viena revoliucija. "Areštas ir kalėjimas" Vilniuje 1918 m. – tai vokiečių karantinas Antakalnyje visiems grįžusiems paskutiniu ešelonu iš raudonosios Maskvos. Pagalba "tarybiniams aktyvistams" daugiskaita skambėjo geriau negu "vienam aktyvistui" J. Vitui, kurio, kaip teisme sužinojome, grįžusi "tarybų valdžia" tokiu ilgai nelaikė dėl jo atskiros ligi 1943 metų, nepavaldžios Maskvai, pogrindinės Lietuvos išlaisvinimo sąjungos. Nemanau, kad ir dabartiniai pritempinėtojai priskaičiuotų prie aktyvistų keliolikmetę Albiną ir mažametę Veroniką Vitaites. Mūsų tėvo globą šios "aktyvistės" liudijo teisme. O jeigu V. Petkevičius dar ir visus žydus laiko tarybiniais aktyvistais (galima panašiai pacituoti), tai čia jau jo problema: būtų pernelyg palinkęs į anuometinį piktą antisemitizmą, turėjusį tragiškų pasekmių.
Dar charakteristikoje minimas "gyvenimas nelegaliai" – tai 1944-1945 metai Vokietijoje, karo pabaigoje, kai mūsų tėvas keliaudavo suklastotais dokumentais padėdamas politiniams kaliniams, ne tik savo sūnui, kuriuos galėjo pavadinti ir partizanais. Architektų sąjungos pirmininkas A. Cibas parašė "partizanavo", gal kad pažįstamas žodis patiktų valdžiai, o gal turėjo ir humoro jausmą. Mūsų tėvas tikrai jo turėdavo.
Prie to teikimo garbės vardui tikriausiai buvo pridėtas ir trijų žydų intelektualų – Ošerovičiaus, Mero ir Elino – raštas, padėka V. Landsbergiui-Žemkalniui už žydų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais. Šis dokumentas yra mūsų tėvo archyve, jo kopija turėtų būti ten, kur viską tikrino V. Petkevičius.
Iš piršto laužti rašytojo teiginiai, kad J. Vitas kadaise Alytuje nušovė karininką A. Juozapavičių ir panašūs, taip pat insinuacija, kad mano tėvas "žvalgas" yra būtent tas Liandsbergis, viename archyve paminėtas kaip "Grįžimo į tėvynę" komiteto narys. Vilniuje buvo mažiausiai dar keturi žinomi asmenys, vienas net architektas, ne giminės mums, būtent su taip kažkokių raštininkų iškreipta pavarde. Aš į tą įstaigą ėjau kalbėtis dėl tėvo grįžimo, nes tokia buvo vienintelė tvarka.
Labai akcentuojama, kad mūsų tėvas 80-mečio proga, Architektų sąjungai teikiant ir prašant, gavo LTSR nusipelniusio architekto vardą. Vadinamosiose LTSR kūrybinėse sąjungose tai buvo beveik rutinos dalykas pradedant 50 metų amžiaus sukaktimis. Pats V. Petkevičius tapo nusipelnęs ne 80, o jau 50 metų proga. Mūsų tėvas, grįžęs į Lietuvą, netapo "nusipelnęs" nei 70, nei 75 metų proga, tik 80-ies sulaukęs, labai tuo rūpinantis čia teisme liudijusiems architektams. Tai mat leisdavo gauti didesnę, negu tėvui skirtą 90 rublių pensiją ir dar dirbti, jei asmuo gauna vadinamąją "respublikinę" personalinę pensiją. Mūsų tėvas dirbo ilgiau negu iki 80-ies metų. Meluoja visi, kurie kalba ir rašo, kad jis grįžo ir iškart gavo TSRS personalinę pensiją, atseit už nuopelnus Maskvai.
Ypač aštriai ir su netiesos dozėmis V. Petkevičiaus ir kitų pabrėžiamas dalykas yra Laikinoji Vyriausybė ir koncentracijos stovykla arba getas.
Taip kaip V. Landsbergis-Žemkalnis nepasirašė kreipimosi į Lietuvą su žodžiais apie išvaduotoją Hitlerį, taip kaip jis nedalyvavo svarstant Vyriausybės Deklaraciją ūkio reikalais (kurioje sovietų nacionalizuoto žydų turto numatoma savininkams negrąžinti, o vokiečių valdžia skelbė, jog apskritai joks turto grąžinimas nebus pripažintas), taip jis nepasirašė ir dokumentų dėl geto. Vyriausybė pavedė tuo rūpintis komunalinio ūkio viceministrui Švipui. Viskas skelbta, V. Petkevičius skaitė, o rašo ir kalba kitaip. Tai nesąžiningas dokumentų skaitymas, ko "istorikas", neakivaizdiniu būdu baigęs mokslus Maskvoje, neturėtų daryti.
Štai, pavyzdžiui, visiškas istoriko rašytojo susipainiojimas dėstant (pagal tą nedorai prasimanytą kalbą), kaip V. Landsbergis-Žemkalnis bėgęs su kitais iš Vilniaus nuo bolševikų 1919 m. sausio pirmosiomis dienomis. Pakeliui neva juos areštavo – suprask, tie patys bolševikai, – o "kiek man žinoma (rašo V. Petkevičius), ir užverbavo". Dabar išsisukinėja, kad Kaišiadoryse buvo vokiečiai, o verbuota tai į Lietuvos kariuomenę. Bet V. Landsbergis-Žemkalnis įstojo į Lietuvos kariuomenę ne verbuojamas, o savanoriu, ir anksčiau už tuos Kaišiadoris, kuriuose nežinia ar tada buvo. Taip aiškinantis, V. Petkevičius paskelbė čia, teismo salėje, iš lubų: "Kai traukėsi iš Vilniaus, dar nebuvo įstojęs į Lietuvos kariuomenę". Geriau žiūrėtų ne į lubas, o į dokumentus. Archyvinis Lietuvos karininko Vytauto Landsbergio tarnybos lapas (kurio kopiją turiu) įrodo, kad jis įstojo į Lietuvos kariuomenę 1918 m. lapkričio 29 dieną. Tą pačią datą nurodo ir oficialus raštas apie jo apdovanojimą savanorio kūrėjo medaliu. Tai kam reikia ištisai meluoti ir meluoti? Nors kartą pasakytų – nežinau, kaip ten buvo.
Kaip V. Petkevičius myli tiesą, galėjom įsitikinti teisme ir rugpjūčio 1-ąją. Dar ir dar pareiškė, kad nė vieno fakto nesąs išgalvojęs. Nors matom, kad išgalvojo mūsų tėvo visą kalbą Katedros aikštėje (laimei, buvo paskelbta, ką jis iš tikrųjų kalbėjo, o tyrinėtojas istorikas nepasitikrino). Bet štai dar iš kaltinamojo V. Petkevičiaus atsakymų teisme.1979 m. ir 1980 m. romanai "Grupė draugų" ir "Šermukšnių lietus" buvę sulaikyti. Tačiau jų tūkstančiai išnešta iš spaustuvės, V. Petkevičius nusipirko turguje ir nunešė Sniečkui, kuris trenkė kumščiu į stalą, ir dalykai susitvarkė, knygos išėjo. A. Sniečkus buvo miręs jau 1974 m., tai galėjo trenkti nebent į karsto dangtį.
Tačiau V. Petkevičius fantazuoja kūrybingai, improvizuoja, tad kam nors – gal ir įtikinamai. Ir nuolat tvirtina, kad visa tai faktai, nors gynyba desperatiškai mėgina kelti žanro problemą. Jau dukart siūlytame teismui klausimyne gynyba atkakliai, trumpame vieno puslapio tekste net šešis kartus, mėgino įpiršti "grožinės literatūros" sąvoką. Išgirdom net šnekant apie literatūros persekiojimą. Pats V. Petkevičius sakė čia kitaip: 40 metų tyrinėjimai apie V. Landsbergį-Žemkalnį, ir viskas – tiesa. Vėliausias "Rašytojų žinynas", kuriame jau įtrauktas "Durnių laivas", apibūdina jį kaip "atsiminimus apie Sąjūdį". Atsiminimai – tai ne prasimanymai. Vis dėlto aišku, kad V. Petkevičius rašė ne "Miunhauzeno nuotykius", nors iš esmės apie save. Ir tegu paklausia skaitytojų, kurie nenusispjovė, bet skaitė, ar jie matė knygoje V. Landsbergio-Žemkalnio bjaurų portretą, ar jo linksmą šaržą? Tiek žinių dėl "žanro".
Norėdamas išprovokuoti šmeižto konfliktą tiesiai su manim (kaip ir kai kurie liudininkai), V. Petkevičius pareiškė rugpjūčio 1 d., kad aš išvogęs KGB dokumentus, o kažką grąžinęs su išplėštais lapais. Manau, kadangi tai buvo pasakyta čia viešai, ir dar televizijai, tad užtraukia atsakomybę; dabar aš tik pareiškiu, kad tai netiesa, ir prašau užprotokoluoti. Pastebėjau metodiką – jeigu ką nors praleidi, numoji ranka, nes neturi laiko bylinėtis, tai paskui kagėbistai aiškina, kad neprotestuotas melas tapo tiesa.
Stebėtis tik lieka ir tokiu reiškiniu, kai teisininkas profesionalas demokratinės valstybės teismui siūlo "anonimką", nors anoniminių popierių neimdavo domėn netgi sovietiniai teismai. Tas pats ir dėl p. V. Sviderskio "sakė pasakė": kažkas mat Lietuvoje "bijo Landsbergio"! Juokinga.
Kas ten bijo, šmeižia skersai išilgai visi petkevičiai, katkevičiai, gulbinai e tutti quanti. Šiandien retas atvejis, kai aš teisme, bet ir ypatingas – dėl mūsų tėvo garbės.
Garbusis Teisme!
Šen ten, taip pat rugpjūčio 1 d. teismui pirštas argumentas, neva rašytojui leistina meluoti tariamuose apgaulinguose atsiminimuose, kadangi rašymas iš vaizduotės yra jo specifinė profesija, tik patvirtintų, kad V. Petkevičius rašė ir skelbė būtent prasimanymus, kuriais tyčia dergia kitą asmenį. Ne tik tą dieną, bet ir visiems laikams mūsų tėvo vardas V. Petkevičiaus valia turėjo likti apterštas. Tai ne literatūrinis rašytojo, bet rašančio sąmoningo kerštautojo ir politinio šmeižiko darbas. O šmeižikiškus prasimanymus neturi būti leistina skleisti tiek pat rašytojui, kaip ir bet kuriam žmogui apie kitą žmogų.
Todėl kreipėmės į Teismą, kad būtų apgintas ir mūsų tėvo vardas, ir visuomenės interesas turėti dar ne visai apterštą viešąją atmosferą.
Tikiu, kad teismas pripažins V. Petkevičiaus kaltę, ir prašau padaryti atitinkamą baudžiamąjį sprendimą.
Kadangi šio tipo žmonėms moralinis papeikimas arba ir kokie viešieji darbai, iš kurių galima išsisukti, nieko nereiškia, prašau priteisti iš kaltinamojo tam tikrą sumą moralinės žalos atlyginimui. Tebus tai 10 000 litų. Juos panaudočiau mūsų tėvo atsiminimų knygos platinimui. Ne iš V. Petkevičiaus prasimanymų, o iš tikrų mūsų tėvo minčių ir žodžių jaunesni skaitytojai sužinos, koks tai buvo kilnus asmuo.
Nustačius šmeižtą ir garbės žeminimą, neteisinga būtų leisti, kad autorius ir leidėjai toliau tai platintų. Prašau Teismo atsižvelgti į teisminį precedentą Jaroslavo Banevičiaus byloje, kai jo šmeižianti knyga buvo paimta iš knygynų.
Dar kartą prašau ir Teismo nuomonės arba sprendimo dėl leidyklos "Politika" vienokios ar kitokios atsakomybės.
