Minime Gedulo ir Vilties dieną. Bet už šio poetinio pavadinimo išskysta esmė, dingsta realus turinys, o ateinančioms kartoms lieka vis mažiau informacijos ir supratimo, kas iš tiesų tada vyko, - juk birželio 14-ąją prasidėjo brutaliausias tautos naikinimas, trėmimas į mirtį, deportacija.
Todėl noriu pasakyti, kas vyko dar komunizmo šmėklai klaidžiojant po Europą, Brežnevo-Griškevičiaus epochoje. Tada, prieš tris dešimtmečius, buvo įkurta Lietuvos laisvės lyga. Sutapimas ar ne, bet lygiai po dešimties metų, vėl birželį, įsikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.
Kovodama dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės LLL nuo pirmųjų dienų pasirinko bekompromisę politiką, grįstą prigimtinėmis žmogaus teisėmis, demokratinės bendruomenės visuotinai pripažįstamais principais, tarptautinėje jurisdikcijoje įsitvirtinusiomis nuostatomis. LLL suformuluoti programiniai tikslai, uždaviniai ir idėjos ilgainiui tapo atsikuriančios Lietuvos valstybės oficialiosios politikos neatskiriama dalimi ir buvo sėkmingai įgyvendintos. Lietuvos laisvės lygai svarbiausia būtinybė - Lietuvos nepriklausomybė atkūrimas.
LLL parengė ir paskelbė pluoštą svarbių politinių pareiškimų. Mano galva, vienas reikšmingiausių dokumentų - “45-ių pabaltiečių memorandumas”. Šiuo dokumentu buvo reikalaujama pripažinti negaliojančiu Ribentropo-Molotovo paktą ir likviduoti jo pasekmes - Baltijos valstybių okupaciją.
Trys jaunuoliai - Julius Sanauskas, Vytautas Bogušis ir Andrius Tučkus - sklidini jaunatviško idealizmo ir maksimalizmo, dar neragavę Siberijos “kazematų” putros, bet jau ne kartą klaidžioję KGB rūmų labirintais, milicijos “duchovkėse” išbandę “narų” kietumą, niekados nebuvę komjaunuoliais, už tautinius ir religinius įsitikinimus išmesti iš vidurinės mokyklos ir su vilko bilietu į šviesų komunizmo rytojų, be konkurso, vien su Antano Terlecko rekomendacija, buvo priimti į LLL gretas. Jos veikėjai - buvę politiniai kaliniai, dešimtmečių užgrūdinti Gulago universitetuose, savo amžiumi mums tikę į tėvus ar net senelius, tapo mūsų mokytojais, o galiausiai ir bendražygiais. Būta karštų ir audringų diskusijų, - ne bunkeriuose ar katakombose - tiesiog gatvėse, miškuose, kur, mūsų supratimu, nekyšojo šnipo ausys.
Niekad nepamiršiu, kad A. Terleckas rekomendavo sukonspektuoti Lapajevo knygą “LKP požiūris į buržuazines partijas Lietuvoje”. Teko perskaityti Požėlos, Angariečio, Kapsuko ir kitokias panašaus turinio rašliavas, nors tokiam amžiui labiau būtų tikęs “Donkichotas” ar “Grafas Montekristas” Taip sakant, nori nugalėti priešą, pirmiau jį pažink. O Antano straipsnį “Kas nužudė keturis komunarus” atsimenu iki šiol.
Jaunatviškas karštakošiškumas ar radikalus avantiūrizmas pagimdė idee fixe: sukūriau planą padegti KGB rūmus Vilniuje. Paruošiau Molotovo kokteilį ir paprašiau bičiulio pagalbos. Anas nutarė pasitarti su Antanu. Va čia tai ir prasidėjo. Lietuviškus keiksmažodžius keitė daugiaaukščiai rusiški veiksmažodžiai, linko šimtametės Nemenčinės pušys… Bet juk pats kaltas - liepė perskaityti knygą “O podžoge Reichstaga”.
Nebuvom mes nei didvyriai, nei herojai, nei šventų švenčiausieji. Paprasčiausiai žmonės su savo prigimtom dorybėm ir silpnybėm, o Lygos įkūrimas - naujas kovos būdas su okupantais.
Idealizmo, ryžto, o ypač patologinės drąsos turėjome su kaupu. Baimė buvo kažkur šalia, lyg užgožta ar pamiršta, tikriausiai užrakinta. (Tą galėtų paaiškinti tik psichoterapeutai.)
LLL įsipareigojo nenuilstamai tęsti aštriabriaunę kovą už nepriklausomybę taikaus pasipriešinimo būdu. Žadinti Tautos savimonę ir visiems kraštams priminti, kad Lietuva nesitaiksto su okupacija, kovojo ir kovoja už savo Laisvę.
LLL paakinti atsibudo, nors ir nenoriai, Europos valstybių vadovai ir jų paragintas Europarlamentas priėmė “Deklaraciją dėl Baltijos šalių okupacijos”
Lietuviškosios išeivijos dėka JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, senatoriai ir kongresmenai laiškais kreipėsi į Kremliaus genseką, kad leisų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir Vasario 16-osios paminėjimą Katedros aikštėje.
Pamenat, kokią klounadą Vasario 16-osios išvakarėse surengė agonijos kamuojami bolševikėliai. Pasak KGB pulkininko, grupelė ekstremistų paskleidė tokią propagandą, kad užsieniui susidaro įspūdis, jog prieš sovietinę okupaciją kovoja mažų mažiausiai pusė milijono tautiečių.
Deja, realybė buvo kitokia: prisitaikymas ir išlikimas, konformizmas ir karjerizmas, koloboravimas ir išdavystės suformavo Homo Sovieticus tipą. Pasak vieno veikėjo, tai tylos rezistencija. Buvęs LKP CK biuro narys pareiškė: “Aš partijoje buvau, bet komunistu netapau”. Geneali mintis.
Manau, kad prieš 30 metų atsiradusios LLL politinių akcijų prasmė ir reikšmė nėra iki galo apmąstyta, juo labiau objektyviai įvertinta. Minėdami po LLL atsiradusį LPS, niekaip neturėtume užmiršti, kad būtent LLL savo viešais veiksmais ir atvira konfrontacija su sovietiniu režimu iš esmės praplėtė kritiško mąstymo ribas ir atvėrė kelią platesniam tautos atgimimo judėjimui.
O kur Lygos žmonės šiandien? Vieni traukia giesmę “Ąžuolai žaliuos”, kiti parimę prie bokalo plėšia “Ant kalno mūrai”. Amžinas maištininkas A. Terleckas, palikęs berečių pulkus, vis dar ieško tvarkos ir teisingumo. Nenuorama V. Bogušis blaškosi tarp liberalų ir centro. J.Sasnauskas gano paklydusias aveles, skelbdamas Dievo žodį. Kiti jau vaikšto debesėliais - amžiną jiems atilsį.
Mano giliu įsitikinimu, tai, kad Lietuvos Laisvės Lygos veikla turi būti tinkamai įvertinta ir įamžinta, nėra mano asmeninės ambicijos, tai visos Lietuvos interesas. Be šito Lietuvos išsilaisvinimo istorija nebus objektyvi ir išsami. Ačiū.
Vytautas Bogušis
2008-06-12
Lietuvos Respublikos Seimas
