Ne itin dažnai Filharmonijoje vykstantys kamerinės muzikos vakarai - tikras džiaugsmas šio žanro gerbėjams. Gerai nuteikianti klausytis, akustiškai optimali Filharmonijos Didžiosios salės aplinka įkvepia ir atlikėjus, ir publiką.
Vasario 26 d. čia skambėjo debiutinis smuikininko M. Švėgždos von Bekkerio ir violončelininko Mindaugo Bačkaus rečitalis, supintas vien iš smuiko ir violončelės duetų. Iš anksto gal ir kėlusi abejonių šešių kompozicijų programa - ar minėtų instrumentų ansambliui pavyks išausti tolygią, įtikinamą dramaturginę terpę? - vėliau koncerte išsidriekė kaip originali, pagrįsta, visais savo komponentais reikšminga programa.
Abu atlikėjai, priklausantys tai pačiai trisdešimtmečių ar kiek vyresnių kartai, baigę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavę Lietuvos muzikos akademijoje, o vėliau mokslus pratęsę ir patirtį kaupę kituose Europos kraštuose. M. Švėgžda - Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje, po kurios savarankišką veiklą tęsia jau gyvendamas Paryžiuje, aktyviai koncertuoja, gastroliuoja įvairiose Europos koncertų salėse, festivaliuose, o nuo 2001 m. vadovauja Vilniuje rengiamam “Alternatyvos” festivaliui. M. Bačkus studijas pratęsė Didžiojoje Britanijoje, Karališkajame šiaurės koledže. Grįžęs į Lietuvą jis aktyviai reiškiasi skirtingose muzikos srityse - dirba violončelių koncertmeisteriu Valstybiniame simfoniniame orkestre, griežia styginių kvartete “Chordos”, bendradarbiauja su įvairiais kameriniais ansambliais.
Debiutui dueto pasirinkta programa patraukli keletu požiūriu - pusė kūrinių Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, dalis koncerte pagriežtų autorių kūrybos, išskyrus keletą itin populiarių jų kūrinių, pas mus mažai pažįstama. Be to, pats šių instrumentų tembrinis derinys pastaraisiais metais bemaž negirdėtas Filharmonijos scenoje.
Taigi kokia buvo koncerto programa? Skambėjo to paties laiko bruožais paženklintos M. Ravelio, B. Martinu, Z. Kodaly Sonata ir du Duetai, A. Schnittkės “Stille Musik” (1979), ankstyvasis L. van Beethoveno Duetas (WoO 27) bei V. Bartulio “Keturios paguodos liūdnai violončelei ir daina be žodžių” (1985). Tad dramaturginiu požiūriu programa apjuosė įvairius stilistinius ir skambėjimo kokybės aspektus: nuo klasicistinės žaismės iki poetiško intymumo, nuo subtilios spalvų paletės iki kūrybiškai inkrustuoto folkloro.
Žinia, smuiko ir violončelės dueto skambėjimas didelėje salėje neprilygsta styginio ir fortepijono garso masei. Tad vienu svarbiausių uždavinių M. Švėgždai ir M. Bačkui tapo garso “režisūra”, kurią organizuoti teko labai atsargiai - nepamirštant subtilumo, sąlygojamo partitūrų, tačiau ir atitinkamai artikuliuojant, idant būtų išgirsta, neprapultų erdvėje kiekviena kompozicijų detalė.
Abiejų atlikėjų dialogo gyvybingumas - akivaizdus. Imliai perimta intonacija, gyva abipusė reakcija, sklandžiai ir kokybiškai perteiktas tekstas, lygiavertis ir nuoširdus partnerystės suvokimas lydėjo visą programą. Žvelgiant kritiškiau, kai kurios kompozicijos (L. van Beethoveno, Z. Kodaly) kiek stokojo temperamento, masyvesnio, drąsiau intonuojamo tono - jų muzika liejosi santūriai, logiškai, vietomis melancholiškai. Ko gero, šiems muzikams itin artima impresionizmo estetika, verčianti ypač susikoncentruoti į tembrinį šviesotamsos judėjimą, į atspalvių niuansus, į intymų muzikinės minties dėstymo būdą (tuo pasižymėjo didesnė dalis pagriežtų kūrinių). Regis, kaip tik ji ryškiau ar silpniau persmelkė bemaž visą programą, atskleidusi šį kartą būtent tokį dueto muzikantų požiūrį į koncertui pasirinktą kūrybą.
Pastarasis koncertas, solidus, sudėtingas, tikėkime, tik M. Švėgždos ir M. Bačkaus muzikinio bendradarbiavimo pradžia, teikianti dar daug perspektyvų ateičiai.