Opera “Samsonas ir Dalila” - vienas iš nedaugelio gausaus prancūzų kompozitoriaus Camille’o Saint-Saenso (1835-1921) kūrybinio palikimo veikalų, nuolatos skambančių koncertų, operos teatrų scenose ištisai ar fragmentais.
Ši opera 1931 m. buvo pastatyta ir Kaune, Valstybės teatre, pagrindinius vaidmenis atliko V. Jonuškaitė ir K. Petrauskas. Deja, vėliau į mūsų operos sceną kūrinys taip ir nesugrįžo, išskyrus koncertinį atlikimą prieš bemaž du dešimtmečius (1986 m.) Filharmonijoje, ir, žinoma, pačią naujausią koncertinę versiją, kurią išgirdome visai neseniai - vasario 22 d. vėl Vilniaus filharmonijos salėje.
Tarp abiejų pastarųjų “Samsono ir Dalilos” atlikimų būta ir paralelių. Mat ir tada, ir dabar prie dirigento pulto stovėjo J. Domarkas, Samsono partiją parengė S. Larinas (anuomet vos tik baigęs vokalo studijas Lietuvos muzikos akademijoje), Abimelecho - V. Prudnikovas, dainavo Kauno valstybinis choras, griežė Nacionalinis simfoninis orkestras.
Šį kartą, vasario 22 d., jau kaip mūsų scenos svečias tenoras S. Larinas, Samsono partijos atlikėjas, pristatė Filharmonijos publikai amerikietę dainininkę, su kuria gana dažnai bendradarbiauja pasaulio scenose, - mecosopraną Catherine Keen, parengusią Dalilos vaidmenį. Beje, ne per seniausiai abu dainininkai pagrindinius vaidmenis sukūrė ir atliko šio veikalo pastatyme San Francisko operos teatre. S. Larino siūlymu “Samsonas ir Dalila” atsirado ir Lietuvos Nacionalinės filharmonijos koncertų tvarkaraštyje.
Kitas solo partijas operoje šįkart parengė ir jau minėtas V. Prudnikovas (Abimelechas, Senas žydas) ir D. Stumbras (Vyriausiasis žynys). Dalyvavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas P. Bingelis) bei Lietuvos Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo J. Domarkas.
Kompozitoriaus C. Saint-Saenso kūrybai būdingas dekoratyvumas, dėmesys išorinio muzikos grožio detalėms, tam tikra eklektika, ko gero, sudaro vieną didžiausių problemų atlikėjams, siekiantiems visaverčio interpretacinio rezultato. Tad jų vaidmuo, šią muziką interpretuojant, ypač reikšmingas ir daug lemiantis.
Tirštoka orkestrinė faktūra, masyvūs chorai, tolydžio persmelkiantys visą “Samsono ir Dalilos” muzikinį audinį, nuolat patiria pavojų supanašėti, peraugti į vienodoko, neiškalbingo forte blokus. To išvengti iš dalies pavyko mūsų atlikėjams - chorui ir orkestrui - kurie stengėsi melodinį sluoksnį praturtinti atidžiai išklausytais harmoniniais, tembriniais, derminiais niuansais, pagrįsta tempų kaita. Vis dėlto pati prancūzų kalba, jos fonetika diktuoja kur kas subtilesnę, nors ir herojinėmis spalvomis ataustą choro artikuliaciją. Panašiai ir orkestrui - kai kur pristigo lengvesnio alsavimo, įmantresnės frazuotės, glaudesnio kontakto su kitais muzikiniais veikalo dėmenimis. Tai vietomis trikdė gerai išbalansuoti solistų ir orkestro santykį, suteikiant reikiamą akustinę erdvę pirmiesiems.
Malonu buvo klausytis C. Keen ir S. Larino dueto, ypač įvairiapusiškai atsiskleidusio II operos veiksme. Abu dainininkai, pasižymintys gražiais balso tembrais, išskleidė juos plačiu dinamikos arsenalu, tolygia registrų kaita. Atidžiai suvokta dramaturginė kūrinio koncepcija solistams padėjo sukurti įtaigų dramatinį lauką, pabrėžti skirtingas tos dramos pakopas.
Reikšmingos šioje operoje ir mažesnės partijos, kurias interpretuoti, ypač koncertiniame atlikime, išties sudėtinga. Emocine pagava pasižymėjo V. Prudnikovo rūstusis Abimelechas, Seno žydo vokaliniai epizodai. Pasigėrėjimo ypač nusipelnė kaskart ambicingai profesiniu požiūriu augantis D. Stumbras - Vyriausiasis žynys. Jo baritonas - kupinas gyvybės, taiklios išraiškos, giliai išgyvento veikėjo charakterio.
Po naujosios “Samsono ir Dalilos” koncertinės versijos, regis, neliko abejonių, kad tokio pobūdžio, žanro veikalų radimasis koncertų repertuare - labai reikalingas ir naudingas, nors ir prabangus malonumas. Taip reikšmingai papildomas operinis, oratorinis repertuaras, mūsų krašte ne per labiausiai išvystytas, tačiau akivaizdu - turintis didžiulį gerbėjų būrį.
