Pastaruoju metu pastebimai suaktyvėję kamerinės muzikos vakarai liudija, kad šią muzikos sritį mėgstančių ir išmanančių mūsų atlikėjų bendruomenė plečiasi, kad jie nestokoja idėjų, polėkio ir profesionalumo.
Kamerinė muzika - pokalbio menas, gimstantis iš vidinės reikmės, noro ne dominuoti, bet pasidalyti, sulaukti iš scenos partnerio palaikymo, atsakymo, minties pratęsimo. Tad džiugu, kad vis randasi tokių bendraminčių, kurie ryžtasi susitelkti šiam žanrui, solidžiomis programomis panirti į kamerinės muzikos sritį.
Kovo 26 d. Filharmonijos Mažojoje salėje koncertavę smuikininkas Darius Dikšaitis, klarnetininkas Antanas Taločka ir pianistas Gytis Cinauskas, nors pagal amžių priskirtini jaunosios kartos atlikėjams, tačiau jau nemažą scenos patirtį sukaupę muzikai. Visi trys baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau ir Lietuvos muzikos akademiją. Sykiu visus vienija ir ugdyta patirtis užsienyje: D. Dikšaitis ir G. Cinauskas dar studijavo Graco (Austrija) aukštojoje muzikos mokykloje, o pastarasis ir Monrealio McGillo universitete, A. Taločka tobulinosi Hanoverio aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Šiems muzikams pažįstama ir tarptautinių konkursų atmosfera, jų profesinį kelią nekart sutvirtino tarptautinių festivalių bei meistriškumo kursų patirtis. Beje, kiekvienas nuolat puoselėja savo kaip atlikėjo veiklos barą: D. Dikšaitis kaip Čiurlionio kvarteto smuikininkas, A. Taločka kaip Nacionalinio simfoninio orkestro artistas, o G. Cinauskas kaip įvairių kamerinių ansamblių partneris, skambinęs su daugiau kaip 60 Lietuvos ir užsienio atlikėjų.
Girdėta naujausia šio instrumentininkų trio programa keliais požiūriais patraukė dėmesį. Štai kad ir jos išdėstymas, kurio pirmoje dalyje buvo pagrotos dvi sonatos - L. van Beethoveno smuiko ir M. Regerio klarneto. Taigi D. Dikšaitį ir A. Taločką išgirdome solinėse pozicijose, o G. Cinauską - svarbaus, lygiaverčio dueto partnerio amplua. Antrojoje dalyje skambėjo D. Milhaud, A. Chačaturiano trio ciklai, tarp kurių ir lietuviška partitūra - V. Barkausko Trio smuikui, klarnetui ir fortepijonui, parašytas 1990, 1991 m.
Kiekvienas skambėjęs opusas tapo ne vien vis kitos stilistikos paraiška, bet sykiu ir sudėtinga techninių bei meninių užduočių suma. Kita vertus, pirmoje dalyje vyravo didelių formų problematika, o antrosios dramaturgija pynėsi iš žanrinių ir spalvinių elementų įvairovės.
Atidžiau sekant minėtų trijų muzikų koncertinį kelią, kuris Lietuvoje pramintas dar ne taip plačiai, bet pakankamai turiningai, galima drąsiai teigti, kad pastebima pažanga, perspektyva, vis drąsiau formuluojama interpretacinė mintis, o pagaliau ir aiškiau suvokiama interpretuotojo misija. Techniniu potencialu pasižyminčio smuikininko D. Dikšaičio raiška, regis, kaskart ryžtingiau nusimeta santūrumo apvalkalą, o tai verčia ryškiau skleistis frazuotės iškalbą, gyvybingesnis tampa jo ir partnerių dialogas. A. Taločka, ypač M. Regerio monumentalioje Sonatoje b-dur, op. 107, atsiskleidė imponuojančia išvystytos tembrinės vaizduotės, garso kultūros išraiška. Jo interpretacinio sumanymo ir kūrinio dermė paliudijo šį atlikėją linkstant į nepramintas muzikines erdves, kuriose įdomu kurti neimituojant, o teigiant savaip. Ypač didžiulis krūvis koncerte atiteko pianistui G. Cinauskui, ant kurio pečių laikėsi visų partitūrų harmoninis, faktūrinis, formos (ir ne tik) pagrindas. Puikūs “kameristo” įgūdžiai reikliai formavo ir stilistines atmosferas, kurios reiškėsi vis skirtingu santykiu su fortepijonu, imlia partnerių minčių pagava, technine orientacija.Šie trys atlikėjai sėkmingai įveikė pradinį grojimo drauge etapą, įrodydami, kad svarbiausia anaiptol ne didžiulės reklamos, palankios sąlygos, viliojantys honorarai. Jiems nestinga kūrybingumo, atkaklumo, polėkio, noro groti - o tai bemaž svarbiausia garantija reikšmingiems ateities sumanymams, jų įgyvendinimui.
