Tęsdamas 14-ąjį koncertų sezoną ir pradėdamas antrąjį jo pusmetį, Valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, sausio 24 d. koncerte tarsi sutalpino svarbiausias veiklos kryptis, prioritetus, kuriuos aiškiai pajusime ir prasidėjusio pusmečio tėkmėje.
Tai bus dažnai šio orkestro repertuare aptinkama fortepijoninė muzika, sykiu ir įdomūs šios muzikos atlikėjai, skambinantys fortepijoninius koncertus, dalyvaujantys kamerinių vakarų programose. Kita vertus, pažymėtina ir apskritai išaugusi šio kolektyvo, šeimininkaujančio Kongresų rūmuose, koncertinė veikla, drąsiai žingsniuojanti savitu simfoninių, kamerinių ir vaikiškų koncertų ritmu. Sumaniai formuojamas repertuaras, teminės koncertų kompozicijos, be to, ir rezultatyviai puoselėjama abonementinė praktika vis labiau papildo Valstybinio simfoninio orkestro publikos gretas.
Sausio 24 d. vakaro svečias - iš Moldovos kilęs, Maskvos konservatoriją baigęs ir jau bemaž 15 metų Amerikoje gyvenantis pianistas Alexandras Paley. Jau trečią kartą, regis, atvykstantis į Vilnių A. Paley randa čia kaskart vis daugiau gerbėjų, kurie eidami jo klausytis žino, ko laukti, žino, kad tie lūkesčiai išsipildys. Apie jo skambinimą galima drąsiai sakyti, pasitelkiant Ferenzo Liszto žodžius, jog technika gimsta iš dvasios. Iš tikrųjų A. Paley, ištikimas sudėtingiausioms fortepijoninėms kompozicijoms, būtent jose atranda savo terpę ir iš daugybės sluoksnių komponuoja įsimintinas interpretacijas.
Pastarasis koncertas nebuvo tradiciškas, apsiribojantis įprasta rečitalio sandara. Vakaro metu pirmiausia girdėjome solo programą - L. van Beethoveno “Appassionatą” Nr. 23, op. 57 ir F. Liszto Šešis Paganinio etiudus fortepijonui, o II dalyje jau sykiu su Valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Vytauto Lukočiaus, A. Paley atliko S. Prokofjevo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3, po kurio dar skambėjo ir solidus kamerinis bisas, parengtas su penkiais orkestro nariais - S. Prokofjevo Uvertiūra hebrajų temomis fortepijonui, klarnetui ir styginių kvartetui.
Retai vieno koncerto metu solistą išgirstame keliuose amplua, juo labiau solistą, pasirengusį visavertiškai visuose juose atsiskleisti. A. Paley, be abejonės, linkęs muzikai atsiduoti su meile, linkęs panirti į ją su visu savo išlavintos vaizduotės potencialu. Tad net ir tuo atveju, kai norisi padiskutuoti su tam tikrais meniniais šio pianisto sprendimais, vis dėlto būni įtrauktas į originaliai ir intriguojamai pulsuojantį interpretacinį procesą. Kaskart žavi A. Paley santykis su fortepijono klaviatūra, subtilus ar diktatoriškas, trapiai sklendžiantis ar užgriūvantis savo sunkiasvore materija. Ir kartais toji jo fortepijoninė meistrystė priverčia net užmiršti pačią muziką.
Tačiau tai išskirtina ne kaip negatyvus požymis, o veikiau kaip savitas šio pianisto atlikimo štrichas - siekis užvaldyti grojamą partitūrą su visais jos užkaboriais, slaptomis vietelėmis.
Šiais bruožais paženklinta skambėjo ir didžioji “Appassionata”, kurios vulkaniškos energijos srautą sugebėjo meistriškai sulaikyti viduriniosios Andante con moto dalies darna, kad vėliau jis dar įtikinamiau išsilietų aistringo karščio kupinu dramatizmu III dalyje. Į F. Liszto Etiudų muzikinį pasaulį A. Paley įžengė tarytum dar su bethoveniškuoju užtaisu, ypač akivaizdžiu pirmajame etiude. Vėliau melodinėms, faktūrinėms, ritminėms linijoms lankstėjant, švelnėjant, pianistas paniro į virtuozinę romantinę poeziją, kurioje paraleliai pynėsi sąmojis, žaismė, jausminga retorika, patetiškai ir visai pašnibždomis ištartų prasmingų frazių junginiai. Pianizmo puotą tolydžio tęsė S. Prokofjevo muzika, kurios energetinį lauką vykusiai sukurti pianistui padėjo V. Lukočiaus diriguojamas orkestras, šėlstantis, gaiviai besiveržiantis, temperamentingai pulsuojantis, gyvai reaguojantis. Po koncerto - pelnyta plojimų audra. Vieniems šis vakaras atvėrė ir praplėtė suvokimo erdves, kitiems suteikė vertingų pianizmo pamokų, o visiems kartu, ko gero, sužadino sveiką dažnesnių gerų koncertų apetitą.
