Ant melsvo ežero bangų laivelis supas be irklų... Senais laitais buvo populiari ši gerokai nudėvėto valso daina. Bet ne apie ežerėlį čia kalbėsime. Rūpi "Draugas", mūsų dienraštis. O jo bangos - ne melsvo ežerėlio keterėlės, bet iš Lietuvos į JAV plūdusių ir vis dar atplūstančių žmonių srautai.
"Draugas" pastarąjį ilgą laikotarpį redakcijoje turėjo į Mariją Teresę panašią demokratiško nusiteikimo sėkmingą imperatorę Danutę Bindokienę. Šiandien į provinciją juodais krankliais atsiplakę gandai šiugždena, kad ta tvirta moteris pasitraukė. Po daugelio kūrybos, intensyvaus darbo, nuostabios kantrybės metų? Po iš visų pusių atlaikyto spaudimo ir tautinės ištvermės pasitraukė? Tačiau jai nuošalės negali būti. Jai yra likęs ne nuošalumas, bet pagarba. Ir pagarba ne tik už darbą, bet ir už jokiais denarais, litais, guldenais ar doleriais neatlyginamą auką...
Danutė Bindokienė gal Čikagoje iš kairės ir dešinės buvo įvairiai nužiūrima, bet "Draugo" skaitytojams JAV ir kitose šalyse ji lyginosi su Leonardu Šimučiu, puldinėtu ir garbingai sugebėjusiu apsiginti.
"Draugas" atsirado pieš 98 metus. Jį gimti privertė lietuvių katalikiškos visuomenės reikalai; gintis nuo socialistinių ir ateistinių užpuldinėjimų, bendrauti ir keistis informacija tarpusavyje, suburti JAV lietuvius vienam garsesniam balsui, idant palengvintų caro priespaudos varginamo gimtojo krašto buitį. Metai po metų - štai "Draugas" iki dienraščio subrendo. Tai - lietuvių imigrantų "pirmosios bangos" rūpesčių vaisius. Tai vienas po kito vargusių, pavargusių ir besikeitusių redaktorių nuopelnai.
Kai Amerikon atsiūbavo buvusių „dipukų“ pirmieji laivai (imigrantų lietuvių "antroji banga"), ankstyvesnieji šio krašto lietuviai jau gyveno paskutinį savo brandos laikotarpį. Tiesa, "Draugo" dienraštis pranešinėjo apie lietuvių gyvenimą pasaulyje, gynė krikščionišką mintį, būrė naujai atvykstančiuosius ir didžiavosi beveik dešimčia tūkstančių prenumeratorių. Tačiau kartu negalėjo paslėpti senėjimo ženklų. Stokojo bendradarbių, o "pirmosios bangos" vaikai skyrė jam mažai dėmesio, nes jau skendėjo amerikietiškumo okeane. Laiko praraja tarp atvykusių ir senesnių skaitytojų bei skirtingas vėlyvosios Lietuvos istorijos supratimas ir šiek tiek sustabarėjusi lietuvių karta dienraščiui trukdė. Tuo kritišku laikotarpiu "Draugą" redagavo didvyriškasis Leonardas Šimutis.
Leonardas Šimutis buvo ne tik "Draugo" redaktorius, bet ir Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) pirnininkas bei JAV lietuvių katalikų organizacinio gyvenimo didelė atspara. Jį pirmąkart sutikau 1951 metais, lankydamasis Čikagoje, kai nedrąsiai pravėriau "Draugo" patalpų duris. Aukštas, lieknas, patrauklios išvaizdos, draugiškas, negailįs dėmesio jaunam žmogui, buvęs Lietuvos trečiojo Seimo narys. Labai geras oratorius ir savo straipsniais sugebėjęs atsispirti iš visų pusių atplaukusiems "Draugo" puldinėjimams, ypač iš socialistinių "Naujienų" redaktoriaus Pijaus Grigaičio ir į kairiausius liberalizmo laukus "Dirvą" nuvedusio Vinco Rastenio. "Draugo" redaktoriaus Leonardo Šimičio pagrindiniai kelrodžiai buvo migracinės lietuvių visuomenės gerovė, jos tinkamas informavimas ir, žinoma, Lietuvos laisvės siekis.
Apie 1950 metus dienraštis sparčiais žingsniais krypo geron pusėn. "Draugo" leidėjai marijonai 1952 m. paskyrė dienraščiui savo moderatorių, praplėtė redakciją. Į ją įsitraukė žinomi žurnalistai, kultūrininkai, kūrėjai ir visuomenininkai, kaip kun. Vytautas Bagdonavičius, kun. Juozas Prunskis, kun. Pranas Garšva, rašytojas Aloyzas Baronas, poetas Kazys Bradūnas, istorikas Bronius Kviklys ir kiti. (Kun. P. Garšva 1961 m. manęs teiravosi, ar nenorėčiau tapti K. Bradūno talkininku. Pabūgau mesti inžinieriaus karjerą.)
"Draugas" porai dešimtmečių apie save surikiavo beveik visą JAV lietuvių gyvenimą. Ir žinios, ir šeštadieniais labai stiprus priedais kūrybai bei kultūrai, ir knygų leidyba, ir politinių bei visuomeninių minčių analizė. Visi išdidūs intelektualai, visažiniai kritikai ir vertintojai, kovingieji liberalai ir ateistai, griežtieji kūrybinio skonio žinovai ir jo madų diktuotojai komentavo, patarinėjo, reikalavo, bet "Draugas" žinojo, ko klausyti, ką ignoruoti.
Tačiau amžius lenkė redaktorius ir skaitytojus. O narsioji "antroji banga" nebuvo tokia narsi, kaip ji garsiai skelbėsi, kaltindama ankstyvesnius imigrantus. Narsiųjų vaikai nubangavo įvairiausiomis kryptimis, lietuviškai skaitančiųjų, net kalbančiųjų – labai mažėjo. Prisidėjo ir iš marksizmu dvelkiančios lietuvių liberalų pusės gnaibinėjimai, ypač išdavikus pateikiant kaip herojus, su okupantais ieškant bendravimo, į partizanus žiūrint beveik kaip į plėšikautojus. Lietuviškoji visuomenė, kiek jos buvo likę, skeldėjo, "Draugas" sverdėjo. Mirtys, pasitraukimai į pensijas, negalavimai aptuštino "Draugo" redakciją. Ir pasklido gera žinia; čia ateina rašytoja Danutė Brazytė - Bindokienė.
Už Čikagos ribų ji plačiai žinoma nebuvo. Tačiau nereikėjo daug laiko, kol jos sugebėjimai ir darbštumas išgarsino "Draugą" tarp lietuvių visuomenės, pasiekdamas net Lietuvą. "Draugą" redaguodama, ji parodė daug kultūrinio heroizmo.
Mūsų „laisvoji žinių agentūra“ ("Gandai" – oficialiai neskelbiami, bet dažnai labai patikimi) pranešinėja, kad Danutė Bindokienė "Draugo" redagavimo darbą baigia. Jos pareigas, sunkias ir nervingas, perima jau kurį laiką dienraštyje bendradarbiavusi "trečiosios bangos" atstovė.
Taigi, "Draugas" jau užsirito ant naujos keteros. Tesisupa jis ten sėkmingai, teneapvirsta ir tenenuskęsta. Naujoji redaktorė - sakoma - glaustėsi lietuvių liberalų (santariečių, akiratininkų) šiltnamėlyje, kur "Draugas" nebūdavo kolegiškai priimamas. Bet tai kas? Skaitytojai vartys tik dienraščio puslapius, o ne redaktorės gyvenimo dienas. Ar bus spausdinama aktuali, teisinga informacija, ar „Draugas“ nepasvirs nemoralion, ateistinėn pusėn? Ar jis atspindės lietuvių tautos ir krikščionybės mintis? Ar jis netaps tik globalistinių liberalų garsiakalbiu? Ar jo turinys ir spauda liks patrauklūs? Ar puslapiai nebus tekstų taip užtvindyti, kad nematytumei, kur kas prasideda ir kur baigiasi?
Linkime, kad leidėjai, redaktorė ir skaitytojai būtų artimi ir laimingi, kad redaktorei pakaktų kantrybės ir sveikatos, kad sėkmė lydėtų jos darbą. O jei įvyktų kitaip? Tada prenumeratoriams, skaitytojams ir bendradarbiams paguodos ieškoti reikėtų Kanados "Tėviškės žiburiuose". Bet gal to nereikės. Juk visi - redaktoriai ir skaitytojai - galvojame ir retai pasimetame.
Kaip su Danute Bindokiene? Kaip ji bus įvertinta?
