Kai mes ruošėmės, o po to iškilmingai šventėme savo vienintelio karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines, Baltarusijoje dailininkas Aleksejus Maročkinas tyliai nupiešė mūsų valstybingumo simbolį šalia Baltarusijos vado Aleksandro Lukašenkos. Niekas to ir nesužinotų, jei valdžia nebūtų uždraudusi jį eksponuoti.
Drobėje "Mindaugo ašara" nutapyti du raiteliai juokdariai su kaukėmis, raginantys nusigalavusį arklį bėgti Rusijos sienos link. Pirmojo veidą dengia įtrūkusi kaukė su ūsais. Vienoje rankoje jis laiko monetą, kita rodo špygą. Antrasis raitelis - Mindaugas su karaliaus valdžios regalijomis, bejėgiškai išskėtęs rankas. Jo kauke rieda didelė ašara.
"Per istorijos prizmę mėginau pažvelgti į šiandieną, palyginti karalių Mindaugą ir dabartinį "karalių". Negana to, kad mano paveikslas buvo nukabintas. Jo kelias dienas nenorėjo man atiduoti", - skundėsi žurnalistams A. Maročkinas.
Argi tai ne skandalas - Lietuvos valstybingumo simbolis sulyginamas su diktatoriškų užmačių turinčiu Baltarusijos prezidentu Lukašenka. Tačiau netgi ne tai svarbiausia - maža, kas gali šauti baltarusiams į galvą. Daug skandalingiau, kad mūsų karalių Mindaugą baltarusiai laiko savu. Ir kaip tik tuomet, kai mes tokią didelę šventę surengėme - monarchų prisikvietėme (na ir kas, kad jie buvo pristatyti po Rusijos prezidento įgaliotinių). Juk šio paveikslo mintis labai aiški - Lukašenka Baltarusiją veda į Rusijos glėbį, o pirmasis ir vienintelis baltarusių karalius Mindaugas nieko negali padaryti, tik skėsčioti rankomis ir braukti sūrią ašarą nuo skruosto.
Dailininkas juokiasi iš dabartinio Baltarusijos prezidento, tačiau jis juokiasi ir iš mūsų. Įsivaizduokime, jei mes imtume ir paskelbtume, kad lenkų didvyris Pilsudskis yra pats tikriausias lietuvis (nors jis gimęs Lietuvoje ir visą gyvenimą jautė Lietuvai didelius sentimentus), o ne joks lenkas. Ir ne tik paskelbtume, bet ir įvairiausias kultūrines bei visuomenines akcijas organizuotume: pieštume tautinį lietuvių pasididžiavimą skatinančius paveikslus, jo gimtadienius švęstume. Manau, greitai užsimegztų itin aktyvus kultūrinis dialogas.
Virginijus Savukynas praeitą savaitę sielojosi, kad turime daug mitų, kuriais netikime, o štai tų, kuriais imtume ir įtikėtume - nėra (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_70693$z_110964). Ir siūlė kurti Mindaugo mitą. Tačiau ką galime kurti, jei Mindaugą iš mūsų vagia baltarusiai. Aišku, geram tikslui - Lukašenkai kritikuoti ir demokratijai kurti. Ir tikriausiai Mindaugo mitas tokiame kontekste gali daug labiau pasitarnauti baltarusiams, o ne lietuviams. Juk mes demokratiją turime, ekonomiką kyla, viena koja jau Europoj, o jiems visą šį kelią teks nueiti. Jiems labiau reikia mitų, kurie leistų priešintis, išgyventi ir kurti ateitį. Tik tuomet - kas yra mūsų, o kas baltarusių?
O baltarusiai jau seniai kuria teorijas, kad senieji lietuviai - XIII-XIV amžiaus - tai jokie lietuviai, o slavai. Jie artimesni baltarusiams, o ne dabartiniams lietuviams. Ir todėl XIII amžiaus Lietuvos valstybė iš esmės yra baltarusių valstybė. Vadinasi, Mindaugas - pirmasis baltarusių karalius. Tikriausias pats žymiausias tokių teorijų ir didelių tomų rašytojas - istorikas M. Jermolovičius.
Lietuviai atsainiai žvelgia į šias teorijas. Bet juk XIX amžiuje į mūsų tautinio sąjūdžio veikėjų mintis taip pat atsainiai žvelgė lenkai. Ir štai kas išėjo - lietuviai iš Lenkijos istorijos išsiplėšė savo gabalus. Prireikė bemaž šimto metų, kol lenkų istorikai sutiko su tokiomis lietuvių interpretacijomis.
Taigi kas bus, kai iš “mūsų” istorijos kokius nors gabalus išsiplėš baltarusiai. Juk juos spaudžia A. Lukašenka, jiems verkiant reikia garbingos, su emociniu užtaisu istorijos, idant galėtų atsilaikyti. Todėl jie daug ką gali.
