Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas susitiko su generaliniu prokuroru Antanu Klimavičiumi pasikalbėti apie “Mažeikių naftos” išgrobstymo, kuriame, atrodo, aktyviai dalyvavo “Williams” korporacija, bylos aplinkybes ir jos perspektyvas. Šis įvykis ir jį palydėję pareiškimai sukėlė politinę audrą, kurios padariniai dar ilgai bus jaučiami rinkimų kovose.
Konservatoriai tuojau pat išspausdino griežtą pareiškimą, kuriame teigia šią bylą esant politinę, o prezidentą kaltina sekant autoritarinių valstybių vadovų pavyzdžiu. Kalbėdami apie autoritarizmą, mūsų politikai ir politologai visada turi omenyje Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką. Tačiau juk aišku, kad Lietuva jau niekada nebus panaši į Baltarusiją ir joks Lietuvos prezidentas neįgaus tokių galių Europos Sąjungos aplinkoje. O šiaip jau ir pačių demokratiškiausių šalių prezidentams esmiškai būdingas tam tikras autoritariškumas. Prisiminkime kad ir Prancūziją ar Italiją. Tačiau niekam neateina į galvą lyginti jų su A. Lukašenka ar kokiu posovietinės Azijos valdovu. Toks lyginimas būtų suvoktas kaip elementarus nepadorumas.
Liberaldemokratai, kuriuos galima vadinti prezidentine partija, kaltinimus sąmoningu bylos politizavimu atmeta sakydami, kad tai paprasčiausias domėjimasis bylos eiga.
Klausydamas aiškinimų, kaltinimų ir pasergėjimų, vis labiau įsitikini, kad kalbama “ne apie tai” - nutylima svarbūs dalykai. Imkime konservatorius. Kodėl kaip tik jie taip jautriai sureagavo? Todėl, kad jiems aišku, jog “Williams” bylos korta gali skaudžiai trenkti per rinkimus - teks vis aiškintis dėl nugvelbtų milijonų, publikai netikint tais aiškinimais. Tačiau ar pagrįstai byla vadinama politine bei politiškai motyvuota? Čia daroma prielaida, jog įmanoma, kad tokio masto bylos būtų grynai teisinės. Tačiau tokios bylos negali nebūti politinės dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia pats “Mažeikių naftos” perleidimas amerikiečiams, o iš esmės - rusams, buvo ne tiek teisinis-ekonominis, kiek politinis dalykas. Visus šios aferos vingius lėmė politinė konservatorių vadovybės, ypač jų lyderio Vytauto Landsbergio valia. Naivus atrodo konservatorių mėginimas užkrauti atsakomybę tuometiniam premjerui R. Paksui - juk ekspertams ir Vyriausybei buvo nuleidžiama amerikiečių su konservatorių vadovybe suderinta nuomonė, kuria jau nebuvo galima abejoti. Prisiminkime, kaip bravūriškai kai kurie anuometiniai ministrai aiškinosi net neskaitę sutarčių. Kol kas niekas nepasakoja, kaip konkrečiai vyko derybos - kas ir su kuo neoficialiai bendravo, kas ir kaip įtikinėjo Vytautą Landsbergį, kokiais maršrutais zujo Aleksandras Abišala, ką suprato Gediminas Vagnorius, kad nutarė “nusiplauti” nuo sutarties užbaigos? Juk derybos iš esmės vyko politiniuose užkulisiuose, kur negalėjo patekti jokie ekspertai. Toks pat naivus atrodo ir konservatorių aiškinimas apie rusų kompanijos “Jukos” gerumą, palyginti su prieš Lietuvą kovojusia “LUKoil”.
Prezidento aplinkos žmonės nepripažįsta, kad byla politizuojama. O juk akivaizdu, kad ji veiks per rinkimus kaip politinės kovos instrumentas. Visiškai pagrįstai ne tik konservatoriai, bet ir kitos partijos bijo, kad ji nepadėtų prezidentinei partijai susikrauti politinį kapitalą. Tačiau prezidento aplinka galėtų atvirai paaiškinti visiems gerai žinomą dalyką - Lietuvoje, norint pastūmėti kokią nors svarbią bylą, būtina aukščiausio lygio politinė valia. Be jos jokie surinkti duomenys nevirs teisiniu procesu. Tokia tikrovė. Ji gerai žinoma visoms politinėms partijoms, tačiau apsimetama, kad yra ar gali būti kitaip. Prisiminkime, kad vienu metu prieš rinkimus konservatoriai žadėjo išsiaiškinti Lietuvos laivyno išvogimo ir sunaikinimo aferą. Kaip jie tai ruošėsi padaryti? Tik panaudoję politinės valios svertą. Tiesa, laimėję šį pažadą jie sėkmingai užmiršo. Tačiau politikoje ir užmaršumui reikalinga tam tikra politinė valia. Ar kas galėtų įsivaizduoti, kad be politinės valios būtų įmanoma išnarplioti “Tauro” banko bylą, kurios gijos apraizgiusios visą mūsų politinį elitą ir veda į Lietuvos banką, padėjusį “tauriečiams” išvogti ir valstybės pinigų?
Aiškinimai, kad reikia liautis politizavus ir leisti ramiai dirbti nepriklausomai teisėsaugai, nuslepia esminį teisės ir politikos ryšį. Suprantama, ne visada tas ryšys “panaudojamas” sąžiningai ir dorai, tačiau tai jau kita kalba. Juolab kad doros mūsų politiniame gyvenime labai jau stokojama, o ji prisimenama tik tada, kaip pasijuntama politinio priešininko užspeistu.
