Jau taip įpratome prie šalį drebinančių skandalų, kad imame manyti, kad jie būdingi demokratijos plėtrai ir pilietinės visuomenės ugdymui. Tačiau tai, sakytume, paviršinis, regimas ir visaip aptarinėjamas skandalų luobas, po kuriuo glūdi plačiai publikai neregimas jų branduolys - tam tikri sisteminiai mūsų politinio vyksmo ypatumai.
Tuos ypatumus galėtume vadinti korupcinio mechanizmo „mazgais“, kurie neišvengiamai kildina įvairiausius skandalus. Tų „mazgų“, suprantama, neįmanoma vienu mostu panaikinti. Vis dėlto reikia tikėtis, kad kalbėjimas apie šiuos dalykus nėra visiškai bevaisis.
Daugybė mūsų skandalų nurodo į vieną reiškinį, kuris vadinamas „įstatymų landomis“ - esą kaip tik tos landos leidžiančios kai kuriems asmenims visiškai teisėtai pasiglemžti jiems nepriklausančios gerovės. Jei kas nors imtų ir susistemintų visas atgautos nepriklausomybės metais Seimo sukurtas tokio pobūdžio landas, tai paaiškėtų, kad didelės dalies politinio ekonominio elito gyvenimas kaip tik ir vyksta „landų pasaulyje“, kuris vadinamajam elektoratui nėra nei suvokiamas, nei prieinamas.
Niekas neneigs, kad esama natūraliai atsirandančių įstatymų landų - įstatymų kūrimas niekada neaprėps gyvenimo įvairovės, o kalbinės įstatymų formuluotės reikalingos interpretacijų bei paaiškinimų, kurie teikia galimybių apeiti tuos įstatymus. Tačiau įstatymų kūrimo darbe aiškiai įžvelgiama tendencija kurti „landas“, kurios leidžia įgyvendinti grupinius interesus. Tų „landų“ kūrimas yra teisinė įstatyminė korupcinių socialinių santykių raiška. Atkreiptinas dėmesys, kaip nenoriai parlamentarai naikina jau tiesiog akis badančias „landas“, o ir naikindami neretai prikuria naujų.
Ypatinga „landų“ sistema sukurta specialiosioms tarnyboms. Atrodytų, Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno skyriaus skandalingoji pažyma, pagal kurią iš privatizavimo konkurso pašalinama jį laimėjusi bendrovė, turėjo tuoj pat atkreipti mūsų parlamentarų ir Generalinės prokuratūros dėmesį - juk pats tos tarnybos vadovas pripažino, kad jo vaikinai peržengė savo kompetencijos ribas. Tačiau pasiaiškinimas buvo dar skandalingesnis - jame nesugebėta net įvardyti bendrovės, apie kurios vadovo veiklą buvo kurpiama pažyma. Tokia tarnybų veikla turi būti saugoma nuo visuomenės dėmesio neįveikiama slaptumo siena, taip pat specialiais, atsakomybės išvengti padedančiais įstatymais.
Specialiosioms tarnyboms sudarytos galimybės dalyvauti privatizavimo procese - jos turi teisę teikti pažymas apie dalyvių patikimumą. Tačiau nenumatytas joks mechanizmas, kuris laiduotų tų pažymų patikimumą, taip pat galimybę jas ginčyti. Tad sukurta galima korupcinių ryšių platforma - privatizavimo aukcionų organizatoriai pasitelkia specialiąsias tarnybas savųjų interesams įgyvendinti. Nors išviešinamas jau ne pirmas „pažymos“ skandalas, mūsų parlamentarams nekyla ranka užkaišyti akivaizdžias „landas“. Matyt, jos pernelyg reikalingos. Nekyla mūsų parlamentarams ir noras sukurti veiksmingą specialiųjų tarnybų parlamentinės priežiūros instituciją.
Spec. tarnybų pažymos tvarko ne tik privatizavimo procesus, bet ir savaip valdo parlamentarus. Atrodytų, kad demokratinėje valstybėje parlamentas yra aukščiausioji valdžia. Vis dėlto Lietuvoje yra kiek kitaip. Išrinktųjų visuomenės atstovų veiklą Seime riboja Valstybės saugumo departamentas (VSD). Kaip VSD sugeba šitai daryti? Departamentas išduoda pažymas dėl vieno ar kito parlamentaro tinkamumo dirbti su slaptais dokumentais. Vadinasi, toms politinėms jėgoms, kurios iškėlė ir palaiko VSD vadovą, esama daug galimybių per pažymas formuoti komitetus, taip pat riboti jiems neįtinkančių parlamentarų veiklą. Būdų esama įvairių - galima užlaikyti pažymų išdavimą, paleisti gandą apie to ar kito parlamentaro nepatikimumą ir pan. VSD niekuo nerizikuoja - jai suteikta teisė niekam nesiaiškinti dėl jos duomenų patikimumo, juolab jų surinkimo aplinkybių.
Abejoju, ar kokioje nors tikros vakarietiškos demokratijos šalyje specialiajai tarnybai yra suteikta teisė šitaip riboti parlamentarų veiklą. Tokia teisė yra politinio manipuliavimo įrankis. Jis labai patogus. Juolab tiems aukščiausius valstybinius postus užėmusiems patikimiesiems, kurių biografijose gausu skandalingų dėmių. Todėl jokia politinė jėga nėra suinteresuota keisti esamos padėties, nes „atėjusi į valdžią“ pati šiuo įrankiu naudosis.
Demokratinėje valstybėje turėtų galioti principas - jokios pažymos negali riboti parlamentaro veiklos, galimybių susipažinti su visais jo darbui reikalingais valstybės dokumentais. Netoleruotina padėtis, kai išrinkto parlamentaro galios slaptų dokumentų atžvilgiu yra daug menkesnės už eilinio tarnautojo, kuriam „leista dirbti su slaptais dokumentais“. Tačiau, suprantama, parlamentarui galioja įstatymai, numatantys atsakomybę už slaptų duomenų ar dokumentų paviešinimą, juolab jų perdavimą. Tų įstatymų ir Seimo statuto pakanka parlamentarų prieigoms prie slaptų dokumentų reglamentuoti.
