Pastaruoju metu ryškėja naujų strateginės partnerystės santykiais grindžiamų ryšių tinklas. Reikšmingas tam tinklui buvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitas Pekinan. Rusijos politikai jau senokai kalba apie būtinumą suglausti pečius su Kinija, kad būtų galima atsverti pasaulinę Jungtinių Valstijų vienvaldystę. Abiejų valstybių lyderių kalbos liudija, kad šiuo keliu ir ketinama eiti.
Rusijos politikai Europoje apie strateginę partnerystę su Kinija nėra linkę atvirai kalbėti, nes stengiasi kurti ir įtvirtinti Europos Sąjungos geidžiamo strateginio partnerio įvaizdį. Ir šitai jiems sekasi. ES tokį Rusijos įvaizdį palaiko ir įvairiomis progomis skatina Rusiją didinti energijos išteklių tiekimą ir laiduoti tiekimo stabilumą. Tačiau tai jau yra svarbios Rusijos geopolitinio žaidimo kortos, kurių ji neketina mesti ant stalo.
Kinijoje abiejų šalių lyderiai atvirai teigė strateginės partnerystės svarbą pažymėdami, kad klostosi ne tik naujas glaudesnės partnerystės būvis, bet stiprėja ir jo poveikis pasaulio reikalams. Šitai liudija ne tik pasirašyti 12 didelės apimties kontraktų, bet ir į Kiniją prezidento V. Putino atsivežta 800 valdininkų delegacija. Rusijos prezidentas, tiesa, nebuvo linkęs prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų, o Kinijos žiniasklaida, išreiškianti oficialų požiūrį, teigė partnerystę esant svarbią dabartinio pasaulio realiją ir piešė kvapą gniaužiančius ateities vaizdus.
Vizitas Kinijon sustiprino Rusijos energetinės politikos geopolitinę reikšmę – dėl jos išteklių jau tenka varžytis Kinijai ir ES. Vadinasi, Rusijai randasi naujų galimybių veikti ES politiką sau naudinga linkme. Tos politikos poveikį jaučiame ir mes. Susirūpinimą besikeičiančia energetikos padėtimi Briuselyje vykusiame Viršūnių susitikime dėstė premjeras Algirdas Brazauskas. Mes, suprantama, tikimės, kad į mūsų nuogąstavimus dėl energetinio saugumo bus deramai atsižvelgta, tačiau neturime pamiršti ir projekto tiesti dujotiekį Baltijos dugnu įgyvendinimo pamokų – savo interesus reikia numatyti toli į priekį. Ir ne tik numatyti, bet ir išmokti derinti juos su kaimyninėmis šalimis, kad tie interesai įgautų reikiamą politinį svorį.
Strateginė Rusijos ir Kinijos partnerystė verčia svarstyti, koks šiuo metu yra Rusijos ir Jungtinių Valstijų strateginės partnerystė pobūdis. Vis labiau aiškėja, kad Rusijos ir JAV santykiai nebėra tokie strategiškai šilti ir atviri, kokie buvo pirmąją V. Putino prezidentavimo kadenciją. Jungtinėms Valstijoms Rusija svarbi partnerė kovojant su pasauliniu terorizmu, statant užkardas masinio naikinimo ginklų platinimui, taip pat reguliuojant kai kuriuos regioninius konfliktus. Tačiau Jungtinės Valstijos negali nereaguoti į vis stiprėjančią Rusijos autoritarinės valdžios tendenciją, taip pat ir į tą faktą, kad Rusija tapo bene vienintele atsidavusia odiozinių diktatorių drauge.
Pasikeitusį dviejų šalių strateginės partnerystės pobūdį liudija ir konfliktas dėl Irano įgyvendinamo sumanymo sukurti branduolinį ginklą. Amerikiečių pastangas užgniaužti Irano užmačias tapti branduolinio ginklo šalimi kol kas veiksmingai blokuoja Rusija kartu su Kinija, kuriai nepaprastai svarbūs yra Irano energijos ištekliai ir visiškai nesvarbu šios šalies keliama grėsmė Izraelio saugumui. Tad net jautrioje branduolinio ginklo neplatinimo srityje ryškėja Rusijos interesai, nusveriantys ilgalaikius strateginės partnerystės su Jungtinėmis Valstijomis tikslus. Tačiau tik JAV gali padėti Rusijai netolimoje ateityje atlaikyti vis didėjančią Kinijos galią. Rusija reikalinga Kinijai vien kaip energijos išteklių, ginklų ir karo technikos tiekėja. Šiuo metu kinai kasmet perka rusiškų ginklų už 3 mlrd. dolerių. Kinija sparčiai modernizuojasi ir ginkluojasi. Rusijoje tokios spartos nematyti. Tad strateginės partnerystės santykiai gali virsti nelygiavertės partnerystės santykiais.
Kinijoje komunistinės ideologijos poveikis silpnės, kadangi įsivyrauja rinkos ekonomikos santykiai, valdininkija perima vakarietiškos vadybos įgūdžius, o svarbiausiu vidaus politikos tikslu paskelbtas vartotojų ir vartojimo visuomenės ugdymas. Tačiau dviejų tūkstantmečių imperinę patirtį sukaupusi Kinija jokiu būdu neliks be kinus vienijančios ideologijos – komunistinę ideologiją keis vienoks ar kitoks kinų nacionalizmas. Rusija kaip tik liudija tokią įvykių eigą. Pieš porą dešimtmečių nedaug kas galėjo įsivaizduoti, kad ši šalis taps puikia įvairiausių fašistinių ar neobolševikinių nacionalizmų terpe. O imperinio nacionalizmo sklaida neišvengiamai iškelia ir gyvybinės erdvės ar „istoriškai priklausiusių“ žemių klausimą.
