Per pasaulį ritasi protestuotojų minių bangos, radikalesnieji islamistai imasi smurto. Viešai musulmonų atsiprašinėja Vakarų pasaulio vyriausybių - Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ir kitų - atstovai, tiesa, pažymėdami ištikimybę žodžio laisvės principui ir smerkdami smurto apraiškas. Didelė sumaištis yra apėmusi ir vakarietišką žiniasklaidą, vėlei svarstančią žodžio laisvės esmę.
Kas gi vyksta? Įsisiūbuoja musulmonų bendruomenių Vakarų šalyse ir islamo šalių pasipiktinimas, kurį sukėlė 2005 metų rugsėjo mėnesį keliuose danų dienraščio „Jyllands-Posten“ numeriuose išspausdintos 12 karikatūrų, pašiepiančių Pranašą Muhamedą ir vaizduojančių jį teroristu. Danijoje jau prieš kurį laiką vyko musulmonų bendruomenių protestai, tačiau tuo metu jie nesusilaukė didelio Vakarų šalių žiniasklaidos dėmesio. Informacijai apie karikatūras plintant, tad ir vis labiau kylant islamo pasaulio pasipiktinimui, kai kurių šalių leidiniai, palaikydami danų žurnalistus, ėmėsi perspausdinti tuos piešinius. Tad žodžio laisvės gynimas iš esmės tapo naujos globalinį bruožą įgavusios nesantaikos bangos kurstymu.
Vakarietiškos demokratijos šalyse žodžio laisvė yra teisė laisvai reikšti savo nuomonę. Pripažįstama nelygstama tos laivės vertė demokratinėms visuomenėms. Neįsivaizduojama, kad žodžio laisvę galėtų riboti kokie nors šventais laikomi dalykai ar simboliai. Tad tyčiojimasis iš Dievo ar Nukryžiuotojo simbolių, ypač pridengtas meno skraiste, tapo įprastu ir platesnės visuomenės dėmesio nesusilaukiančiu dalyku.
Visiškai kitaip yra islamo šalyse, visiškai kitoks požiūris įsitvirtinęs ir Vakarų šalyse gyvenančiose musulmonų bendruomenėse. Galioja toks pat nelygstamas ir visų pripažįstamas „įstatymas“, draudžiantis vaizduoti Dievą ir Pranašą, juolab nepagarbiai apie juos atsiliepti. Patyčia jų atžvilgiu laikoma didžiausia nuodėme, šventvagyste ir nežmonišku veiksmu.
Gyvename globalių informacijos tinklų ir multikultūralizmo laikais, kurie kelia savus pagarbos kitam ir tolerancijos reikalavimus. Pripažindami nelygstamą žodžio laisvės principo ir jo palaikomos teisės vertę, turime suvokti, kad tas principas įgyvendinamas tam tikru laiku, tam tikromis sąlygomis ir tam tikroje terpėje. Įgyvendinamas principas įgauna konkrečias raiškos formas. Gyvenant globalaus pasaulio susisaistymo laikais ir įvairių religinių etninių bendruomenių aplinkoje dera galvoti apie tai, kaip kitos, nevakarietiškos, bendruomenės suvoks vienas ar kitas laisvo žodžio apraiškos formas ir kokį atsaką jos gali sukelti.
Danų žurnalistai puikiai suvokė, kad spausdinamose karikatūrose glūdi sprogstamas užtaisas. Beje, gal net didesnis nei tas, kuris vaizduojamas kaip Pranašo galvos apdangalas. Danų žurnalistai siekė išsiaiškinti, kokios yra rašančių apie islamo pasaulį žurnalistų vidinės cenzūros ribos ir kaip įmanoma jas peržengti. Žurnalistai peržengė – ritasi protestai, skelbiami prekybiniai boikotai, nutraukinėjamos tarpvalstybinės sutartys, liepsnoja diplomatinės atstovybės, atšaukiami ambasadoriai, valstybių vadovai atsiprašinėja... Nejau karikatūrinė laisvo žodžio apraiška verta tokio konflikto?
Žodžio laisvės principas, kaip ir visokie principai, gali būti įgyvendinamas įvairiausiais būdais ir įgauti įvairiausias raiškos formas. Išmintingas, protingas, politiškai atsakingas, intelektualias, savitarpio susipratimą skatinančias ir provokacines, šlykščias, nesantaiką ar ksenofobiją skatinančias, neatsakingas, nedorovingas, kvailas... Nesiimsiu nusakyti išspausdintųjų karikatūrų, tačiau susitelksiu į kai kurias mintis, kuriomis besąlygiškos žodžio laisvės gynėjai grindė karikatūrų perspausdinimus.
Vasario 1 dieną, palaikydami danų žurnalistus ir teigdami žodžio laisvę bei nesitaikstymą su religinių ekstremistų bandymu tą laisvę riboti, karikatūras perspausdino Vokietijos laikraščiai „Die Welt“, „Berliner Zeitung“ ir Prancūzijos „France-Soir“. Pastarojo leidinio vadovybė jau spėjo ne tik atsiprašyti musulmonų bendruomenės, bet ir atleido tą publikaciją palaiminusį skyriaus vedėją. Atsiprašinėja ir Prancūzijos užsienio reikalų ministerija. Vokiečių žurnalistai savo sprendimą publikuoti karikatūras aiškino taip: jie laiką, kad viena esminių demokratinės visuomenės laisvių yra laisvė viešai koneveikti ir niekinti Dievą. Nejau dėl tokios laisvės verta aukoti tarptautinį stabilumą ir statyti į pavojų ne tik ekonominius daugelio Vakarų šalių interesus, bet ir vakariečių gyvybes, ypač karo rajonuose?
Britų žurnalistai, po ilgų svarstymų nutarę vis dėlto neperspausdinti karikatūrų, kad nepaskatintų antibritiškų išpuolių nei namuose, nei kitose šalyse, pareiškė remią danų žurnalistus ir laiką, kad žodžio laisvė apima ir žurnalisto teisę įžeidinėti. Tačiau juk ir įžeidinėti galima įvairiais būdais – neprasilenkiant su sveiku protu, neprovokuojant neprognozuojamų atsakomųjų veiksmų, nenusižengiant tam tikroms įžeidinėjimo „taisyklėms“, neleidžiančioms mirtinai susipriešinti. Kita vertus, britų spaudoje nuotraukos vis dėlto pasirodė – atsiprašinėti teko užsienio reikalų ministrui.
Galėtume klausti, nejau tie Vakarų žurnalistų išskirti žodžio laisvės bruožai yra tokie esminiai, kad dėl jų verta skatinti bendruomenių susipriešinimą, aukoti visuomeninio gyvenimo stabilumą, valstybių santykius? Dera galvoti ir apie pavojų, kilusį svečiose šalyse atsidūrusiems tautiečiams, taip pat sąmoningas radikaliųjų islamistų keršto akcijas, kurios bus susietos su tomis karikatūromis. Vakariečiams gyvenimas pasunkės daugelyje islamo šalių. Ir ypač Irake bei Afganistane. Irake danų batalione tarnauja lietuvių kariai. Galima nujausti, kad prieš danų karius bus stengiamasi surengti ypatingus keršto išpuolius.
Vakarų šalių žurnalistų išdėstytas žodžio laisvės supratimas suvoktinas kaip atsakomybės už savo žodžius nejaučiančio aikštingo, savo išskirtinumo akinamo vaiko įgeidis. Suprantama, augančio ar išaugusio pasaulietinėje visuomenėje, kur nieko nestebina nei Dievo, nei tikėjimo niekinimas, taip pat ir įvairiausios šventvagystės. Tačiau kaip tik globalizacijos ir multikultūralizmo sąlygos ima varžyti vakarietiškąją laisvę koneveikti Dievą – musulmonų bendruomenės nesitaiksto su viešu šventybių paniekinimu. O tų bendruomenių gausu visose gerovės šalyse. Beje, laisvė tyčiotis iš Dievo ir tikėjimo dalykų klestėjo Sovietų Sąjungoje, o po pasaulį pasklidusios karikatūros giminingos sovietinių karikatūristų mėgtiems vaizdeliams – „dėdė Semas“ rūko atominės bombos cigarą.
Tokios karikatūrinės žodžio laisvės apraiškos skatina susipriešinimą ir kelia realų pavojų su tuo visai nesusijiems žmonėms. Tačiau pats žodžio laisvės principas čia niekuo dėtas – žodžio laisvės apraiškos gali puikiai derėti su pagarba tikinčiųjų jausmams, šventiems dalykams ir simboliams. Vakarų žurnalistų išdėstytos žodžio laisvės sampratos iš esmės yra konfrontacinio pobūdžio – žodžio laisvės principą, o tiksliau – įgeidžius, stengiamasi primesti kitiems ir nelyg užkariauti naujas teritorijas tai laisvei reikšti. Tačiau tos teritorijos nėra laisvos – jose gyvena kitokias nuostatas šventybių atžvilgiu puoselėjančios bendruomenės. Tad naivu būtų galvoti, kad tokiomis karikatūromis ar bandydami primesti pasauliui savo subrandintą laivę niekinti tikėjimo dalykus mes, vakariečiai, įrodysime religinėms visuomenėms demokratijos pranašumą. Deja, esama kaip tik taip manančių.
Vakarų pasaulyje žodžio laisvė esmiškai siejama su demokratija. Karikatūrines žodžio laisvės apraiškas laikydami esant pačia tikriausia žodžio laisve sukarikatūriname ir demokratiją. Juk jei žodžio laisvė yra laisvė niekinti tikėjimą ir Dievą, tad nebus pernelyg nelogiška teigti, kad toks niekinimas plaukia iš demokratijos esmės. Kaip tik tokią išvadą ir daro karikatūrų įžeisti musulmonai. Išdėstytosios vakarietiškos žodžio laisvės sampratos savaip pagrindžia musulmonų požiūrį, kad vakarietiškos demokratijos tikslas esąs paniekinti islamo tikėjimą ir islamo vertybes. Didžiausių Vakarų valstybių lyderių įtikinėjimai, kad toks požiūris yra klaidingas ir nepagrįstas, niekaip neatsvers 12-os perspausdinamų karikatūrų daromo priešingo poveikio.
Tačiau apie žodžio laisvę ir jos apraiškas derėtų galvoti kiek kitaip: žodžio laisvės supratimas globaliame pasaulyje turėtų atsakingai teigti žmogaus teises, įvairių etninių religinių bendruomenių sugyvenimą ir toleranciją. Paprasčiau tariant, nors savose vakarietiškose bendruomenėse jau buvome įpratinti nebekreipti dėmesio į besišlapinančius ant šventų dalykų, šitaip elgtis nebegalime sau leisti globalaus pasaulio ir globalaus susisaistymo sąlygomis.
Rytoj skaitykite Laimanto Jonušio komentarą šia tema
