Pastaruoju metu daug kalbama apie rinkimų rezultatus - svarstoma, kuo tai ar kitai partijai pavyko patraukti rinkėjus, kokie išryškėjo nauji politinės reklamos ypatumai. Didžiuma svarstymų baigiasi kandidatų į naująją Vyriausybę aptarinėjimu ir pamąstymais apie dabartinės valdančiosios koalicijos “stiprumą”.
Lyginant įvairius rinkimų rezultatų aptarinėjimus, mokslinius bei žurnalistinius jų komentarus, išryškėja kai kurie juos visus siejantys bruožai, kuriuos kiek išsamiau ir pagvildensiu.
Pirmiausia į akis krinta tai, kad rinkimų rezultatai visiškai nesiejami su jokiais politiniais Lietuvoje vykusiais ir vykstančiais procesais - jie paprasčiausiai “atsiranda” kaip trumpalaikės rinkimų kampanijos ir rinkimų akto rezultatas. Tai kampanijai svarbiausi dalykai esą politinė reklama, partijų programos ir viešųjų ryšių technologijos, kurios išsamiau neanalizuojamos. Dauguma politologų ir politikos apžvalgininkų lyg primiršta akivaizdų dalyką - rinkimų rezultatai yra jau keleri metai vykusios politinės kovos rezultatas, todėl jų neįmanoma nei suvokti, nei paaiškinti neatsižvelgiant į tos kovos ypatumus. Juk visi Lietuvos žmonės regėjo atvirą, porą metų trukusią politinę kovą, kuri buvo vadinama ir politine, ir politinės sistemos krize. Tačiau pripažinus vykusią politinę kovą reikėtų įvardyti pagrindinius kovotojus, kitaip tariant, atsakyti į klausimą, kas kovojo dėl valdžios.
Kodėl nenorima svarstyti nei politinės kovos ir jos lietuviškųjų ypatumų, nei to politinės kovos tarpsnio - prezidento Rolando Pakso nušalinimo, kuris labiausiai ir lėmė dabartinius rinkimų rezultatus?
Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia dėl nenoro (ar baimės) aiškiai įvardyti pagrindinių kovos dėl valdžios “dalyvių”, juos palaikiusių ekonominių finansinių grupuočių ir aptarinėti jų veiksmus. Įsivyravęs aptakus kalbėjimas rodo įsitvirtinusias politinio korektiškumo taisykles, kurias palaiko gana glaudūs politikų, politologų, verslo ir žiniasklaidos magnatų santykiai. Kitas svarbus dalykas tas, jog iškėlus politinės kovos aspektą tektų svarstyti, kaip toje kovoje reiškėsi patys politologai ir politikos apžvalgininkai. O juk jei jie buvo aktyvūs kovos dalyviai (nesvarbu, sąmoningi ar nieko nenutuokiantys), tai ir jiems tenka dalis atsakomybės už rinkimų rezultatus.
Kad šie mano svarstymai nepasirodytų pernelyg nutolę nuo politinės tikrovės, pasitelksiu vieną pavyzdį. Neabejotina, kad vienas svarbiausių kelerius metus vykusios politinės kovos tarpsnių buvo prezidento R. Pakso nušalinimo vyksmas, į kurį buvo įtraukti beveik visi Lietuvos gyventojai. (Čia nesvarstysiu, reikėjo ar nereikėjo versti prezidentą, nes tada reikėtų klausti, kam ir - ypač - kodėl reikėjo.)
Pripažinus prezidento vertimo svarbą rinkimų rezultatams, tektų pripažinti ir tai, kad visi dorai ir sąžiningai puolę R. Paksą ne tik paskviliais, bet ir pagrįstais analitiniais bei eseistiniais rašiniais, o ir šiuo metu dar su juo tebekovojantys įvairiomis publikacijomis (šitai visai nepavojinga), padėjo vienai politinei jėgai įgyvendinti savo strateginius planus. Kitaip tariant, padėjo Viktorui Uspaskichui ir Artūrui Paulauskui bei jų vadovaujamoms grupuotėms paimti valdžią.
Lietuvos gyvenimu besidomintis pilietis (o pilietinės visuomenės kūrimas - viena svarbiausių politologams bei politikos apžvalgininkams tenkančių priedermių) norėtų žinoti, kaip apskritai randasi tokie duetai, kieno pinigai juos maitina ir kokios ekonominės finansinės grupuotės juos palaiko.
Deja, kol kas nepalyginamai daugiau žinome apie Ukrainą pasidalijusias ekonomines grupuotes - jos aptarinėtos per Ukrainos prezidento rinkimų kampaniją. Vis tas lietuviškasis politinis korektiškumas: įvardysi - gausi per nosį ar per kišenę.
Sąmoningai atkreipiu dėmesį į tai, kad politinę kovą laimėjo (tiesa, ta kova niekada nesibaigia) konkretūs žmonės, o ne partijos, kurios paprastai ir laikomos pagrindinėmis kovotojomis. Kad ir kokios demokratiškos būtų partijos, kad ir kokie aukšti būtų įsivyravę politinės demokratijos standartai, vis dėlto valdžia atitenka ne partijoms, o keliems konkretiems žmonėms - tų partijų lyderiams ir jų aplinkai.
Lietuvoje partijas kuria valdžios siekiantys žmonės, savo politinį ar ekonominį kapitalą susikrovę kitokia veikla. Jie kelia sau vieną vienintelį tikslą - kuo greičiau paimti valdžią ar jos dalį. Šiuo atžvilgiu nėra svarbu nei ideologija, nei partijos veiklos perspektyvos, nei jos ilgaamžiškumas.
Seimo pirmininkas A. Paulauskas soclibų partiją subūrė (manyčiau, susitaręs su socdemų vadovais) kaip tik tokiam siekiui įgyvendinti. Pasirodė, kad valdžią galima labai greitai paimti. Kodėl? Todėl kad susiklostė palankios sąlygos: didžiuma gyventojų išvarginti nepriteklių, nepaliaujamos valdančiųjų demagogijos ir trokšte trokšta permainų. Tais jų lūkesčiais galima kuo puikiausiai manipuliuoti. Šiuo atžvilgiu R. Pakso komanda taip pat parodė neeilinius sugebėjimus. Dabartinės apklausos rodo, kad soclibų partija, nepaisant jų lyderio “autoriteto”, vargiai besurinktų porą procentų rinkėjų balsų, tačiau A. Paulauskas ir jo aplinka jau yra sukaupę tokią politinę galią, kad ima lemti Lietuvos politinį gyvenimą. Partijos galas gali būti gražiai “apiformintas” kaip jungtuvės su socdemais, lyderiui išsaugant politinę įtaką.
Darbo partija buvo suburta pagal tą patį scenarijų. V. Uspaskicho viltys ir investicijos visiškai pasiteisino.
Ypač svarbus buvo R. Pakso nušalinimo procesas - iš politinės arenos buvo išstumta ir prezidento politinė grupuotė, o didžioji dalis jos rinkėjų “nukreipta” į Darbo partijos pusę. Visi skandalai ir žiniasklaidoje vykusios “batalijos”, kuriose puikiai pasirodė (šitai būtina pripažinti) Darbo partijos lyderis, tik didino šios partijos, o ypač paties V. Uspaskicho reitingus. Beje, V. Uspaskichas savo įvaizdį sukūrė per gana trumpą laiką: televizijos laidose jis ėmė dalyvauti nuo 2000-ųjų rudens, tapęs Ekonomikos komiteto pirmininku (už šią nuorodą dėkoju sociologui Vladui Gaidžiui). Vadinasi, savo politinį postą jis puikiai panaudojo nemokamam viešo politiko įvaizdžiui kurti.
Manau, nereikia didelės fantazijos įsivaizduoti, kad ateinančiuose Seimo rinkimuose galėtų puikiai pasirodyti komisaro Vytauto Grigaravičiaus partija. Suprantama, jei atsirastų ją palaikanti finansinė grupuotė.
Nesiaiškinant, kas ir kaip kovojo dėl valdžios, neįmanoma ir atsakyti į gana paprastą klausimą - kas laimėjo rinkimus? Kokių tik atsakymų neišgirsi - esą laimėję “populistai”, “į Rytus žvelgiančios jėgos”, “rusiškasis kapitalas”... Kitaip tariant, visokie gaivalai, tik ne konkretūs žmonės ir grupuotės. Ypač išpopuliarėjo viską aiškinti populistais ir populizmu - iš tų gaivalų tikrai nesusilauksi jokių priekaištų nei ieškinių. Tiesa, taip niekas ir nepaaiškina, kas yra tie lietuviški populistai ir kaip jie subrendo. Mano galva, Lietuvoje nesama jokių populistų - yra tik konkretūs greitos valdžios siekiantys politikai, pasitelkiantys populistinėmis vadintinas lozungines rinkimų programas ir veiklos strategijas. Pagrindinis jų bruožas - atsiliepti į vadinamajam elektoratui rūpimus socialinius dalykus ir žadėti tuoj pagerinti jo (elektorato) gyvenimą. Šiuo atžvilgiu prieš rinkimus visos partijos yra populistinės. Ypač jei atsižvelgiama į neabejotinai populistinį partinių programų aspektą - neįsipareigojimą pažadams ir jų nevykdymą. Tiesa, ir partijomis kol kas vadintinos tik dvi - socdemų ir konservatorių, o kitos laikytinos politinėmis grupuotėmis.
Tad kas laimėjo rinkimus? Pakartosiu - V. Uspaskichas ir A. Paulauskas su savo grupuotėmis. Atsižvelgiant į tai, kad V. Uspaskichas prisidėjo buriant soclibus, jį laikyčiau vedliu. Dabar jų grupuotės sutelkė absoliučią daugumą Seime, kuriame užėmė svarbiausius postus ir valdys daugumą komitetų, taip pat Vyriausybėje, nepaisant konkrečių ministrais tapsiančių asmenų. O su kuo susiję ar kam atstovauja šios grupuotės - tai jau kitas klausimas, kuriam svarstyti reikalinga išsamesnės studijos ir duomenys. Manykime, kad jos dirba Lietuvai.
