Kai prieš kurį laiką Rusijos naftos giganto “Jukos” prezidentas Michailas Chodorkovskis lankėsi Lietuvoje, jis buvo sutinkamas kaip įtakingas pasaulinio lygio politinis veikėjas. Išties Lietuvoje nuo šio žmogaus priklauso ne tik didelė mūsų ekonomikos dalis, bet ir būrio politinio-ekonominio elito atstovų gyvenimas.
M. Chodorkovskis lyg ir užbaigė ilgai trukusią “Mažeikių naftos” privatizavimo, o tiksliau - perdavimo į rusų rankas, istoriją. M. Chodorkovskis buvo pristatomas kaip naujojo vakarietiškojo Rusijos verslo pavyzdinis atstovas. Vytautas Landsbergis net ėmė aiškinti, kad svarbiausia “Mažeikių naftos” privatizavimo istorijoje tai, kad gamykla atiteko ne “LUKoil”, o “Jukos”, nes pirmoji esanti kupina visų rusiškųjų blogybių. Galima net numanyti, kad toks ir buvęs strateginis kai kurių toliaregių konservatorių partijos veikėjų tikslas.
Suprantama, joks politikas, joks apžvalgininkas negalėtų pagrįstai paaiškinti, kuo jau taip skiriasi šios dvi tą patį privatizacijos kelią nuėjusios Rusijos kompanijos, kuriose strateginės prekės - naftos tiekimą kontroliavo specialiųjų tarnybų veikėjai. Vieną skirtumą gal ir galėtų įžvelgti koks informuotas Rusijos užkulisių žinovas - santykiai su Kremliumi, nuo kurių jos tiesiogiai priklauso. Priklauso dėl vienos esminės priežasties - oligarchai savo pasakiškus turtus ne uždirbo, o gavo privatizavimo metu. Jiems buvo suteikta galimybė privatizuoti ne tik didžiąsias natūraliąsias monopolijas, bet ir Rusijos žemės gelmių turtus, kuriuos šiuo metu valdo apie 50 žmonių.
Pradinis turto kaupimas visiškai priklausė nuo santykių su politine valdžia, kuri tam tikriems žmonėms suteikė galimybes apsiprivatizuoti bei legalizavo privatizavimo istorijas. Todėl M. Chodorkovskio bičiulio, finansų korporacijos “Menatep” direktorių tarybos pirmininko Platono Lebedevo sulaikymas ir paties M. Chodorkovskio apklausa dar sykį primena ne tik rusiškojo, bet ir lietuviškojo naujojo kapitalo kilmės aplinkybes, o sykiu ir politinės valdžios santykius su tuo kapitalu. Finansinis “Jukos” branduolys “Menatep” perėmė ir įsuko sovietinio sąjunginio komjaunimo pinigus bei turtą. Todėl kai kurie vakarykščiai komjaunimo veikėjai per porą metų tapo vienais turtingiausių Europos žmonių, o M. Chodorkovskis - ir pasaulio. Respublikinėms komjaunimo organizacijoms buvo suteikta galimybė pasiimti jų valdomą dalį - vietinius pinigus, turizmą, leidybą ir kitus dalykus.
Aiškinama, kad M. Chodorkovskis ir jo artimiausi partneriai teisėsaugos pajudinti dėl politinių motyvų - esą tai sankcijos ar įspėjimas dėl jo politinės orientacijos, pareiškimų per artimiausius rinkimus paremti opozicines partijas ar kautis dėl prezidento posto. Tačiau esama ir kito aspekto - pokomunistinio privatizavimo metu sukauptas kapitalas ilgai išlaiko “prichvatizavimo” dvoką, kuris ir rodo politinę jo prigimtį. Lietuvoje šis kvapas buvo naikinamas Pramonininkų konfederacijai pasirašant įžymųjį susitarimą su Konservatorių partija, kuriame buvo politinių jėgų pažadas nebeperžiūrėti privatizavimo proceso teisėtumo. Pažymėtina, kad nei politinės jėgos, nei naujųjų verslininkų elitas nepasiūlė iš dalies privatizuojamo turto įsteigti pensijų fondą, kuris būtų paskatinęs pensijų reformą ir neabejotinai pakėlęs visų dabartinių pensininkų gyvenimo lygį.Nesiūlė nei darbo žmonėmis besirūpinantys socialdemokratai, nei moralieji konservatoriai - kam su žmonėmis dalytis jų sukurtu turtu, kurio jie niekaip negali pasiimti. Tačiau politinė valdžia išlaiko savo rankose galimybę peržiūrėti privatizacijos procesą, nesvarbu, kokie susitarimai būtų pasirašyti. Rusijos teisėsauga “prisiminė” didžiulės Murmansko gamyklos “Apatit” privatizavimo aplinkybes - privatizuotojai neįvykdė investicinių pažadų, o akcijų valstybė vėliau jau nebegalėjusi atgauti. Todėl pirmosios kartos oligarchai taip įnirtingai dalyvauja politiniame žaidime - tapdami politikais.
