Rusijoje oficialiai užregistruoti septyni kandidatai į prezidentus. Tiesa, poros jų surinktų parašų teisėtumą dar svarstys teismas. Ir kandidatų iškėlimą, ir jų registravimą lydėjo įsisiūbuojantis politinis skandalas, kuriam būdingi grėsmingo farso elementai, rodantys, su kokiu politinių priemonių bei veiksmų arsenalu gali tekti susidurti ir mūsų politikams - demagogija, šantažu, grasinimais.
Pagrindinis kandidatas - dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas. Jo pranašumas toks akivaizdus, kad pergalė lyg ir nekelia abejonių. Juo labiau keista stebėti nepaprastą valdžios ir paties prezidento nervingumą. Kodėl valdžia taip nervinasi, kai visas valdžios grandis, tarp jų ir naująją Dūmą, tvirtai savo rankose laiko Kremlius, o rinkimų eigą patikimai kontroliuoja specialiosios tarnybos ir suvalstybinta žiniasklaida?
Valdžiai būtina, kad visas pasaulis pamatytų ryškią V. Putino pergalę pirmame rinkimų ture. Kitaip tariant, rinkėjai turi parodyti besąlygiškai remią prezidento idėjas ir veiklą. Tačiau viešai rodoma ir įvairių sociologinių tarnybų bei žiniasklaidos laiduojama parama nuslepia tam tikras nepasitenkinimo tendencijas, kurias skatina didelės visuomenės dalies (apie 30 mln. žmonių) visiškas nuskurdimas, korupcijos įsigalėjimas, nesibaigiantis karas Čečėnijoje, pastaruoju metu vykstantis oligarchinis turto bei įtakos perdalijimas. Žmonės jau nelabai betiki prezidento pažadais užtikrinti jų saugumą. Netikrumo ir baimės atmosferą dar labiau sustiprino ir prieš kelias dienas Maskvoje įvykdytas naujas baisus teroro aktas, kuris suvokiamas kaip įkaitų dramos Teatro centre tęsinys. Tada dalį įkaitų nužudė juos laisvinę specialiosios paskirties daliniai. Iki šiol neatsakyta į klausimą, kam reikėjo žudyti visus dujų apsvaigintus ir jau nepavojingus teroristus?
Kaip tik šį klausimą kelia kandidatė į prezidentus Irina Chakamada. Ji teigia, kad prezidentas atsakingas už pastatų sprogdinimus ir ypač už “mažą pergalingą” karą Čečėnijoje, atvedusį V. Putiną į valdžią ir virtusį niekaip nesibaigiančiomis kruvinomis skerdynėmis, demoralizuojančiomis ne tik armiją, bet ir visuomenę.
Visose valdžios grandyse įsitvirtino išeiviai iš specialiųjų tarnybų. Jiems labai svarbus valdžios legitimumas. Todėl juos ypač nervina plintanti rinkimų boikoto idėja. Jai įsigalėjus sunku būtų “sukurti” didžiulės dabartinio prezidento pergalės vaizdinį. Pats prezidentas, viešai rodantis ryžtą ir valią, ima nervintis, patekęs į nelabai jam palankią aplinką. Gal dėl to jis ir atsisakė dalyvauti televizijos debatuose. Juose neįmanoma visko surežisuoti ir priversti prezidentą kritikuojančius kandidatus neliesti skaudamų temų, tarp kurių ir prezidento aplinkos korumpuotumas bei specialiųjų tarnybų įsigalėjimas. Kita vertus, sėdėti televizoriaus ekrane už vieno stalo su Vladimiro Žirinovskio iškeltu kandidatu Olegu Malyškinu - žeminti savo autoritetą. O ką kalbėti su Kremliaus iškeltu prezidento draugu ir jo komandos žmogumi Sergejumi Mironovu, kuris nepaliaujamai aiškina kandidatuojąs paremti dabartinį prezidentą. Debatai su tokiu kandidatu būtų akivaizdus farsas.
Kremliaus galvos skausmas - Sergejus Glazjevas ir Ivanas Rybkinas. Abu jie sugebėjo iškelti savo kandidatūras prieš Kremliaus valią. S. Glazjevas pasinaudojo bloku “Tėvynė”, kuriam vadovauja kartu su Dmitrijumi Rogozinu. D. Rogozinas - V. Putino politikos įgyvendintojas, jis dėjo visas pastangas sukliudyti savo bendražygiui. S. Glazjevas - patyręs politikas, gerai išmanantis Rusijos ekonomiką, tad nutarė sužaisti savarankiškai. Tas žaidimas jam reikalingas ne tiek dabartiniam prezidentui įveikti, kiek kairiajam bei komunistiniam elektoratui suburti ir iš esmės perimti Komunistų partijos vadovavimą. Tad jo veikla nukreipta į tolesnę perspektyvą.
I. Rybkinas ilgą laiką dalyvavo Kremliaus politinėje virtuvėje - Boriso Jelcino laikais buvo Dūmos pirmininkas, stebėjo valdžios perdavimo V. Putinui “procedūrą”, užėmė kitus aukštus postus. Šiuo metu jis aršus V. Putino kritikas, neseniai paskelbęs, kad dabartinis prezidentas esąs pagrindinis Rusijos oligarchas, o jo draugų būrelis sėkmingai į savo rankas suėmė visus svarbiausius finansinius srautus ir žiniasklaidos priemones. Televizijos debatuose žmonės aiškiau pamatytų nuslėptąją užkulisinę Rusijos politinių manipuliacijų sceną, kurioje pagrindiniai veikėjai yra specialiosios tarnybos, sėkmingai įgyvendinančios savitą rusiškosios demokratizacijos projektą: demokratizacija plius kagėbizacija. I. Rybkinas pasakojo apie tai, kaip jis sekamas, kaip jis visur lydimas nuo jo nebesislapstančių žmonių, kaip jis ir jo pagalbininkai šantažuojami. Ta grėsmė gal ir nebuvo kandidato propagandinis triukas - praėjusios savaitės ketvirtadienio vakarą I. Rybkinas dingo, paskelbta jo paieška.
Bet antradienį (02.10) Rybkinas atsirado Kijeve, kur kaip teigia šaltiniai, bendravo su Ukrainos opozicija ir ilsėjosi. Ir šiandien visiškai nežinoma, kuo baigsis ši istorija: ar Rybkinas visiškai išnyks iš Rusijos politikos, ar netikėtai atsiradęs, pademonstruos kiek “įgavo proto”?
