Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus atsisakė vykti į Maskvą švęsti Rusijos pergalės Didžiajame tėvynės kare. Ta pergalė daugeliui Europos šalių tapo ilgų okupacijos, prievartos, trėmimų ir naikinimų dešimtmečių pradžia. Rusijos valdžios reakcija į Lietuvos ir Estijos prezidentų žingsnį rodo, kokia aktuali, politiškai reikšminga visai Europai yra praeito karo istorija.
Rusijos valdžia pastaruoju metu vis labiau iškelia Stalino vykdytos tarptautinės politikos idealą, pasiremdama Stalino ir jo „istorikų“ paskleistu Antrojo pasaulinio karo priežasčių, jo pradžios aplinkybių, Hitlerio atėjimo į valdžią, taip pat ir karo rezultatų aiškinimu. Sovietinis požiūris į karo istoriją buvo ganėtinai suproblemintas gorbačiovinės pertvarkos metais - kuriam laikui prasivėrė svarbūs Rusijos archyvai, buvo išslaptinta daugybė svarbių dokumentų. Vis dėlto galima teigti, kad daugelis įsigalėjusių stereotipų išliko.
Baltijos ir kitų buvusio socialistinio lagerio šalių žmonės puikiai suvokia, kad jiems Antrasis pasaulinis karas baigėsi tada, kai Rusija virtusi Sovietų Sąjunga pasitraukė iš užimtų Europos šalių. Šiuo metu esame laisvos, demokratinės šalies piliečiai ir stengiamės susikurti moksliškai pagrįstą savos šalies istoriją, kurioje neparastai svarbios karo aplinkybės. Rusijoje rengiamų iškilmių svarstymai paryškino, kad stokojame šiuolaikiško istorinio požiūrio į daugelį su karu susijusių įvykių. Ypač krinta į akis tai, kad nėra deramai išryškintas esminis Stalino politikos tikslas - pasaulinės socialistinės valstybės sukūrimas, kaip pagrindinį instrumentą „pasitelkiant“ pasaulinį karą. Kaip tik toks globalinis tikslas, pagrįstas virtuoziškos maskuojamosios Stalino politikos ir pavertė Sovietų Sąjungą pasauline valstybe.
Pasaulio ir savos šalies istorijos suvokimas išugdomas mokykloje. Daugeliui žmonių mokykloje gautos žinios ir reikšmingiausių istorinių įvykių vertinimai išlieka visam gyvenimui. Tad pažiūrėkime, kas apie Antrojo pasaulinio karo pradžią rašoma Rimanto Jokimaičio ir Algio Kasperavičiaus sudarytame ir su kitais autoriais parašytame, taip pat dar trijų garbių istorikų recenzuotame ir rekomenduotame „Naujausių laikų istorijos“ vadovėlyje 10 klasei (Vilnius: „Kronta“, 2001).
Vokietijos įsiveržimas į SSRS aprašomas remiantis pagrindiniais sovietinės istorijos postulatais, nepaaiškinant, koks žaidimas buvo sužaistas pasirašant Molotovo-Ribbentropo paktą ir kodėl Hitleris nutarė pulti Sovietų Sąjungą, nors visi karo strategai puikiai suvokė, kad Vokietija nepajėgi kariauti keliais frontais. Sovietiniai istorikai įtvirtino požiūrį apie „klastingą“, netikėtą Vokietijos užpuolimą (abi šalys visiems matant per gana ilgą laiką pasienyje kaupė didžiules karines pajėgas), Sovietų Sąjungos nepasirengimą karui ir jos karinį atsilikimą, kuris turėjo paaiškinti pradines SSRS nesėkmes, o sykiu ir visam laikui pridengti politinius Europos užėmimo pasinaudojant Vokietijos karine galia tikslus. Tikslus buvo iškėlęs Stalinas ir jie iš dalies buvo įgyvendinti Jaltos ir Potsdamo konferencijose jau visai kitu pagrindu.
Vadovėlyje rašoma, kad pradinių Raudonosios armijos nesėkmių priežastys buvusios dvi - Vokietijos kovos technikos pranašumas ir Hitlerio generolų per dvejus karo Europoje metus sukaupta karinė patirtis (p. 150). Jau ir Rusijos istorikai, pasiremdami išslaptintais dokumentais, yra parodę, jog sovietų armijos karinės technikos kokybė ir kiekybė gerokai pranoko vokiškąją. SSRS gamino geriausią artileriją, tankus, lėktuvus, jos armija buvo geriausiai paruošta sausumos kovoms. Stalino maršalai ir generolai patyrimo sėmėse įnirtingose 1939-ųjų kautynėse su japonų ir suomių armijomis. Tokių kovų vokiečių armijai neteko patirti. Visa SSRS pramonė jau gerą dešimtmetį buvo pajungta karo tikslams, jai negrėsė naftos išteklių badas.
Tad kodėl Hitleris, kurio karinė galia buvo sukurta visokeriopai padedant Stalinui, nutarė pulti? Todėl, kad sovietams užėmus dalį Lenkijos ir Rumunijos susiklostė Vokietijai nepaprastai grėsminga padėtis - Raudonoji armija per kelias dienas galėjo atkirsti nacius nuo Rumunijos naftos verslovių, o Lenkijos koridoriumi tiesiai ir gana saugiai smogti jiems triuškinamą smūgį. Vokiečiai nutarė pulti pirmi. Buvo užpulta savam puolimui beveik pasirengusi, tačiau apie jokią gynybą visai negalvojusi galinga karo mašina - todėl ir didžiuliai nuostoliai. Tačiau jau po kelių mėnesių ne vienas vokiečių generolas suvokė ir aprašė atsiminimuose, kad Vokietijos pralaimėjimas - tik laiko klausimas.
Prieškary susiklosčiusios strateginės padėties požiūriu Vokietija jau buvo Stalino rankose, tačiau puolimo datą turėjo nulemti sudėtingas Stalino žaidimas su Vakarų lyderiais - jam buvo svarbu išsiderėti kuo daugiau visokeriopos paramos, ypač būsimose derybose dėl naujos pasaulio tvarkos. Juk jei SSRS būtų sudavusi Vokietijai triuškinamą smūgį, ji būtų tapusi ne tik civilizuoto pasaulio „išvaduotoja“, bet ir prisijungusi visą Europą - Vokietiją ir visas jos okupuotas valstybes, Prancūziją, Ispaniją, Italiją. Atsilaikiusi būtų tik salose esanti Britanija. Galima nujausti, kad Stalinas nebūtų palikęs Hitleriui ir žydų naikintojo „laurų“ - pokario sovietinio antisemitizmo banga, „gydytojų nuodytojų“ bylos rodė, kad tam jau buvo pasiruošta. Todėl nevertėtų dėl holokausto Hitlerio laikyti „baisesniu“ žmonių naikintoju ar didesniu nusikaltėliu - abiejų diktatorių nusikaltimai peržengia žmogaus supratimą, o statistika byloja Stalino naudai.
Nors agresyvi ekspansionistinė sovietų politika nebuvo paslaptis, tačiau atvirai apie ją nebuvo linkstama kalbėti net Vakaruose - šitai lėmė susitarimai dėl karo rezultatų, komunistinės ideologijos plitimas pasaulyje, sovietinio istorijos supratimo ir „išlaisvinančio“ sovietinės armijos vertinimo skleidimas. Tačiau jau 1946 m. diplomatas ir SSRS reikalų žinovas, neseniai miręs a.a. George‘as Kennanas savo garsiajame laiške išanalizavęs Kremliaus politikos susiklostymo aplinkybes, pagrindinius jos principus ir komunistinių vadų psichologinius ypatumus įspėjo Vakarų pasaulį dėl vis didėjančios sovietinės grėsmės. Ekspansionizmas yra ne koks sovietinių lyderių kaprizas, o plaukia iš komunistinės sistemos prigimties. Ekspansionizmą būtina stabdyti realia jėga.
G. Kennanas teigė, kad pagrindinis Jungtinių Valstijų politikos Sovietų Sąjungos atžvilgiu bruožas turi būti tvirtas, ilgalaikis, budrus ekspansionistinių tendencijų varžymas, vengiant išorinių gestų, retorikos ir grasinimų. Jis daug prisidėjo, kad Vakarų lyderiai nusimestų nuo akių sovietinės propagandos nuaustą šydą. Tačiau panašus šydas audžiamas ir naujosios Kremliaus valdžios. Atkreiptinas dėmesys, kad vėlei imamasi teigti gėdingojo Molotovo-Ribbentropo pakto naudą. Tiesa, nereikėtų užmiršti ir ne mažiau gėdingo Miuncheno sandėrio bei kitų susitarimų, kainavusių Europai ne vieną milijoną gyvybių.
Stalinas buvo ir dar ilgai bus veiksmingas naujųjų laikų Rusijos didybės ir geopolitinių laimėjimų simbolis. Niekada Rusija nebuvo tokia didelė ir niekada ji taip nebaugino pasaulio kaip valdant Stalinui. Kita vertus, niekada pasaulyje nebuvo ir nebus tiek stalininės propagandos paveiktų komunistinės santvarkos gerbėjų. Kaip tik tą didybę, taip pat tam tikrą sovietinės politikos tęstinumą ir nori pagerbti dabartinė Kremliaus valdžia, rengdama 60-mečio paminėjimą. Simbolinių švenčių ypatumas tas, kad pažymint datą neišvengiamai nusilenkiama ir ją įkūnijančiam asmeniui - šiuo atveju „didžiajam išlaisvintojui“, o su juo prisimenamas ir „didysis pavergėjas“ Hitleris. Sakome Stalinas, turime omeny Hitleris, sakome Hitleris, turime omeny Stalinas. Net jei ir nieko nesakytume, esame priversti nuolatos vieną iš jų turėti omenyje. Toks jau istorinis mūsų mąstymo ypatumas.
