Prezidento skandalas lyg ir baigėsi - matėme besilinksminančius laimėjusius, susikrimtusius pralaimėjusius. Tačiau jis baigėsi tik tam, kad vėlei prasidėtų - naujojo prezidento rinkimuose mūsų laukia tie patys veidai, tie patys nežinomi rėmėjai ir tos pačios plačios valdančiosios daugumos šypsenos.
Pusę metų vyko aršus politinis prezidento nušalinimo spektaklis, padalijęs Lietuvą į paksistus ir antipaksistus. Aršumas, pasakytų etologijos specialistas, rodo, kad plėšosi giminės, mat giminės beveik niekada negalinčios susitarti. Paprasčiau kalbant, vyko kova dėl valdžios ir dėl jos teikiamų naujų galimybių Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą.
Kai kurie politikai šį vyksmą vadino skambiu “demokratijos egzamino” vardu, tiesa, nesiteikdami paaiškinti, nei kas tą egzaminą surengė, nei kas egzaminuoja, nei ką gauna išlaikiusieji. Dabar jau galėtume klausti, nejau tiek politinio įkarščio, Seimo ir kitų institucijų darbo (ir neveikimo) bei išteklių buvo paaukota tik tam, kad surengtume naujus prezidento rinkimus su tais pačiais pagrindiniais kandidatais? Tais pačiais moralistais, nepaliaujamai apeliuojančiais ne į savo, o tik į priešininko moralę.
Kadangi nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas pareiškė dalyvausiąs naujuose rinkimuose, tai politinė intriga darosi dar aiškesnė: praėjusiuose rinkimuose rinkėjai svarstė, kas laimės, o jau dabar visi jie jaudinasi, ar laimės R. Paksas. Reikia manyti, kad šis klausimas kaip tik ir “suvienys” susipriešinusią Lietuvą. Kodėl politinis elitas, žadėjęs visokeriopai vienyti žmones, taip greit užmiršo savo pažadus? Todėl kad šiuo metu prezidento rinkimai yra tik pirmasis Seimo rinkimų etapas. Svarbiausias visų rinkimų laimėjimas - premjero postas. Dėl to ir kaunamasi, dėl to ir daromi tie ar kiti iš pirmo žingsnio nesuprantami politiniai viražai.
Toje kovoje vienos partijos turi savo kandidatus tam postui - jų gal tik trys, o kitos atlieka aptarnaujančių vaidmenį. Todėl tik juoką kelia kai kurių partijų lyderių kaltinimai socdemams ir asmeniškai A. Brazauskui, kad tas nenorįs “nugalėti” R. Pakso ir užimti prezidento posto - ne tik jie labai norėtų, kad premjeras paliktų savo postą. Beje, pralaimėjęs jis netektų dalies sukaupto autoriteto. Č. Juršėnui prezidento postas - neblogas asmeninis ir partinis laimėjimas, kadangi socdemams vargu ar pavyks taip laimėti Seimo rinkimus, kad prie premjero posto galėtų prisidurti ir Seimo pirmininko. Tad Č. Juršėnui tektų tęsti pavaduotojo karjerą. Suprantama, jei Viktoras Uspaskichas nesumaišys kai kurių kortų.
Prezidento institucijos artimiausiu metu niekas nesiruošia gaivinti, tad tik nuo būsimojo Seimo priklausys, kaip su ja bus bendradarbiaujama (ir ar apskritai bendradarbiaujama). Puikų bendradarbiavimą laiduotų tik tokie rinkimų rezultatai: prezidentas - Česlovas Juršėnas, Seimo dauguma - socialdemokratai, premjeras - Algirdas Brazauskas.
Dabar politikų uždavinys yra vaizduoti prezidento rinkimų svarbą, kad žmonės dar išlaikytų iliuziją, jog svarbus yra jų dalyvavimas politiniame vyksme. Visuomeninėje sąmonėje yra įsitvirtinęs prezidento posto (ir tiesioginių rinkimų) išskirtinumo suvokimas, o politikams šiuo metu nėra naudinga rodyti, kad tas suvokimas esąs visiškai klaidingas.
Tokiam vaizdavimui iš dalies ir skirti parodomieji kai kurių politikų blaškymaisi neva “ieškant vieno kandidato”, taip pat tų kandidatų žiniasklaidai adresuojami “lyg ir apsisprendimai, bet...”
Vaizdavimas turi ir kitą tikslą - galutinai užgožti taip ir neatsakytus prezidentinio skandalo klausimus. Kas vis dėlto Lietuvoje vyko ir kaip pasikeitė politinės valdžios sistema, koks buvo užsienio specialiųjų tarnybų bei pinigų poveikis šiam procesui, kas ir ką laimėjo? Tuos ir kitus klausimus reikėtų svarstyti jau vien dėl to, kad buvo įvykdyta plataus masto Lietuvos žmonių supriešinimo ir Lietuvos valstybės pažeminimo operacija. Ir toje operacijoje įnirtingai dalyvavo visos politinės jėgos.
Kitas svarbus klausimas, kaip prezidento skandalo spektaklis padėjo valdantiesiems sluoksniams nukreipti Lietuvos žmonių dėmesį nuo svarbių jiems socialinių bei ekonominių problemų kaip tik tuo metu, kai Lietuva įstoja į Europos Sąjungą?
