Premjeras Algirdas Brazauskas nesitikėjo, kad konservatoriai ims kibti jam į atlapus. O gal kažką nujautė, kad prieš kurį laiką ėmė žadėti opozicijai atsižvelgti į jos nuomonę dėl būsimo "Mažeikių naftos" pirkėjo.
Iš pradžių paniekinamai atmetinėjęs įtarinėjimus dėl žmonos Kristinos neva neaiškiai privatizuoto viešbučio, jis gerokai sutriko vėlei ėmus svarstyti „Šešupės“ nusavinimo aplinkybes.
Padėties rimtumą rodo tai, kad premjeras ėmė vaikiškai aikštytis – tai jis niekaip nebendrausiąs su jokia jo šeimos verslui tirti sudaryta komisija, tai jis apskritai nesuprantąs, kaip galima įtarinėti tokį valstybės vyrą, kuris 15 nepriklausomybės metų išbuvo aukščiausiuose valstybės postuose. A. Brazausko nuopelnų Lietuvai niekas neginčija, tačiau dera ir prisiminti, kad kaip tik jis su grupe draugų išpuoselėjo ir įtvirtino korupcinę nomenklatūrinę politinę sistemą, kuriai Europos Sąjunga suteikė naujų pasipelnymo šaltinių. Gyvename nesiliaujančių politinių skandalo, politinio sluoksnio ir aukštosios valdininkijos savivalės, didžiulės turtinės nelygybės, socialinių saitų sunykimo sąlygomis – tai juk ir A. Brazausko pasiaukojamo triūso vaisius.
Vargu ar kas gali šiuo metu pasakyti, kaip toliau rutuliosis įvykiai – premjeras ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Norint priversti jį trauktis iš posto reikalingos sutelktos įvairių parlamentinių partijų ar jų grupių jėgos („sąmokslas“), taip pat Generalinės prokuratūros pastangos. Svarbiausia įsukti institucinį premjero šeimos verslo ir kai kurių privatizavimo istorijų tikrinimo mechanizmą – tada jau sunku skandalą tyliai numarinti.
Labiausiai šiuo metu A. Brazauskui į atlapus kabinasi konservatoriai ir jų lyderis Andrius Kubilius. Toks ryžtingumas leidžia manyti, kad jie yra išmąstę tam tikrą įvykių raidos scenarijų ir stengiasi jį įgyvendinti. Kad ir koks tas scenarijus būtų, konservatoriai turėtų nebebijoti priešlaikinių Seimo rinkimų. Jie visai pagrįstai gali manyti, kad būsimuose rinkimuose gausią daugiau balsų ir tapsią būsimo koalicijos lyderiais. Tad A. Kubiliui šviečiasi trokštamas premjero postas.
Kas leistų jiems taip manyti? Premjero skandalas turėtų sumažinti socdemų reitingą, darbiečių lyderis Viktoras Uspaskichas rinkimuose nebebus toks patrauklus kaip anksčiau, o liberalcentristai apskritai nebeturi patikimo vedlio, galinčio vesti juos į naująjį Seimą. Tad tektų kovoti su Darbo partija, o prieš ją galima paruošti įtikinamą viešųjų ryšių kampaniją. Tiesa, neatmestina galimybė, kad dalis rinkėjų prisimins savo buvusias simpatijas nuskriaustajam Rolandui Paksui ir liberaldemokratai sustiprins savo padėtį, tačiau vargu ar jie gali tikėtis užsakinėti muziką.
Suprantama, tai tik svarstymai. Pagrindinės politinės jėgos – valdančioji koalicija – niekaip nenorės pirmalaikių Seimo rinkimų. Dabar jie turi valdžią, o ateitis miglota. Juolab kad visi jaučia stiprių lyderių stoką. Tad santykius pasiaiškinti geriau ne tokiuose atsakinguose savivaldybių rinkimuose. Kad ir kaip kai kurie darbiečių lyderiai norėtų atkeršyti socdemams ir A. Brazauskui, tačiau jie puikiai suvokia, kad keršijimas šiuo metu pražūtingas jiems patiems. Pasitraukus A. Brazauskui netruktų paaiškėti, kad beveik nėra ką siūlyti į premjerus. Gal ir pavyktų valdančiajai koalicijai sutarti dėl, pavyzdžiui, Viktoro Muntiano, Kazimiros Prunskienės ar kokio visai neryškaus, tik kuriam laikui parinkto veikėjo kandidatūros. Tačiau tai jau būtų labai silpnas premjeras, vargu ar galėsiantis sutelkti Vyriausybės komandą. Be to, virš jo galvos taip pat kabos galimo įpūsti skandalo grėsmė.
Susikibimas su premjeru stiprina konservatorius, taip pat sutelkia jų rėmėjus ir rinkėjus. Tik ir jie neapsaugoti nuo galimo atsako – iš prichvatizacijos akivarų galima ištraukti ne tik uošvę, bet ir kokį artimesnį giminaitį. Tačiau juk ir uošvių turtas ne valstybei atitenka.
Šiuo metu artimiausi A. Brazausko bičiuliai yra ne tik partiečiai, bet ir zuokininkai – juk netekęs veiksmingos premjero globos savaip pakimba ir Artūras Zuokas. Konservatoriams randasi gera galimybė į žaidimą įtraukti ir prezidentą – jei skandalas su „Šešupe“ užsitęs, o prokurorai ims ginti viešąjį interesą, tai prezidentas bus priverstas tarti savo žodį, kuris turės vienaip ar kitaip sietis su ankstesniuoju, bakstelėjusiu Vilniaus merui. Publika lauks prezidento žodžio, žiniasklaida akins tą žodį tarti – nepavydėtina padėtis.
Kad ir kuo baigtųsi imtynės su premjeru, naujasis skandalas neabejotinai veikia derybų dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pirkimo ir pardavimo aplinką – Lietuvos pozicijos silpnėja. Galime tik svarstyti, dėl ko kovojama, jei visi puikiausiai žino, kad įmonės valdymas pereina į Kremliaus rankas.
