Rinkimų rezultatai kol kas patvirtina nuomonę tų apžvalgininkų, kurie nuo prezidento Rolando Pakso apkaltos Lietuvą nesiliovusių krėsti skandalų peripetijose įžvelgdavo labai aiškų kryptingumą - visi skandalai prasidėdavo tam ar kitam pareigūnui peržengus Seimo pirmininko kabineto slenkstį, visi jie buvo politiškai naudingi Darbo partijai ir stiprino politinę Artūro Paulausko galią.
Tad galima teigti, kad rinkimų rezultatai didele dalimi patvirtino efektyvią politinių jėgų persigrupavimo taktiką. Galima numanyti, kad pagrindiniai tos taktikos kūrėjai yra jau senokai glaudžiai bendradarbiaujantys Viktoras Uspaskichas ir A. Paulauskas. Prieš kelerius metus buvo išbandyta “naujosios politikos” strategija, padėjusi jiems įgauti didelį politinį svorį, o V. Uspaskichui, kaip Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkui, įsigilinti į lietuviškas valstybės valdymo subtilybes, dabar ta strategija iš esmės pakartota Darbo partijos pavadinimu, tik laimikis jau daug didesnis - visos Lietuvos valdymas. Seimo pirmininkas laikėsi tartum šešėlyje (kaip ir jo pilkieji padėjėjai, tarp kurių bene svarbiausias buvo Alvydas Sadeckas), tačiau puikiu politiniu žaidimu sugebėjo taip įaudrinti visuomenę, kad didžioji jos dalis, trokšdama bent kiek atkeršyti politiniam elitui, neišvengiamai plaukė į V. Uspaskicho tinklus.
Skandalais publika buvo audrinama dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia kai kurie politikai buvo pakabinti “ant kabliuko”, kurį jau bus galima trūkčioti atsižvelgiant į rinkimų rezultatus. Pakabinti yra didelių partijų vadovai, įtakingi politikai. Net prezidentas Valdas Adamkus turėtų prisiminti jam Darbo partijos pirmininko prieš kurį laiką skirtus žodžius apie kitų prezidentinių apkaltų galimybę. Atkreiptinas dėmesys, kad skandalų požiūriu neabejotinais švaruoliais išliko vėlgi V. Uspaskichas ir A. Paulauskas. Skandalingąsias bylas jau perėmė Generalinė prokuratūra - A. Paulausko valdos, tad labai sunku įsivaizduoti tikrai savarankišką, o ne demonstracinę Artūro Zuoko veiklą būsimame Seime. Juk tereikia tik trūktelti kabliuką, ir subliūkš ne tik didybė, bet ir partija. Tik klausimas - ar tai naudinga naujiesiems valdantiesiems, juk Vilniaus meras gali puikiai jiems padirbėti.
Kitas svarbus dalykas tas, kad įaudrinta publika labai lengva manipuliuoti. Įvairiausių kompromituojančių duomenų ir jų nesiliaujančio svarstymo sraute išnyksta fakto ir tikrumo nuojauta, pasaulis praranda aiškius kontūrus, žmones apima grėsminga netikrumo nuotaika, tad neišvengiamai linkstama prie stipresnių, optimizmu ir pasitikėjimu trykštančių lyderių, o ypač prie apie socialinį teisingumą gražiai mokančių kalbėti milijonierių..
Lietuvos politinio žaidimo scenaristams iš esmės nesvarbu, už ką balsuoja rinkėjai, nes jų vaidmuo labai aiškus - jie padeda įgyvendinti paruoštą scenarijų: įsukta nauja partija ir “naujas” politinis lyderis. Jiems tik svarbu, kad balsuoti eitų kuo daugiau žmonių - net ir 45 proc. demokratijos nuovargį išgyvenančios Europos akyse yra geras naujosios valdžios legitimumo pagrindas.
Jei tokia rinkimų tendencija išsilaikys ir po pakartotinių rinkimų vienmandatėse apygardose (o Darbo partija turi geras galimybes pasigerinti rezultatą), tai naujajai valdančiajai koalicijai susiklosto tiesiog puikios sąlygos valdyti Lietuvą, nebekreipiant dėmesio nei į kitas politines jėgas, nei į visuomenės nuomonę. Kodėl? Todėl kad kitos parlamentinės partijos niekaip negalės suformuoti jokios veiksmingos opozicijos. Labai aiškiai išsiskiria du galimi priešingi “opozicininkų” blokai; Rolando Pakso ir Kazimiros Prunskienės prieš Andriaus Kubiliaus ir Artūro Zuoko. Tiesa, būsimoji valdančioji koalicija gali prisitraukti K. Prunskienės partiją, tarkim, pasiūlydama jai kokio ministro postą (toks, manau, būtų K. Prunskienės noras) ir vadinamojoje opozicijoje palikdama pjautis tris didžiausius asmeninius priešus.
Likimo ironija, kad visa trijulė anksčiau buvo artimi jei ne bičiuliai, tai bendrininkai: R. Paksas gelbėjo konservatorius padėdamas jiems įveikti Gedimino Vagnoriaus sukeltą Vyriausybės ir partijos krizę, liberalams padėjo ateiti į valdžią ir susikrauti nemenką politinį kapitalą, o A. Zuokui paliko įtakingą, su jokiais Kėdainiais nepalyginamą Vilniaus mero kėdę. Beje, ir A. Paulauskui jis padėjo įgyvendinti pirminį “naujosios politikos” scenarijų.
Jau ne pirmą kartą stebina vadinamųjų dešiniųjų partijų veikla - jos ilgai aiškino, kad būtina telktis ir užkirsti kelią populistine ir rusiškojo kapitalo vadintai Darbo partijai, taip pat jos lyderiui V. Uspaskichui, tačiau taip nieko ir nenuveikė. Visiška negalia, nors to nepasakysi apie pilkąją finansinę veiklą. Kam jau kam, o Andriui Kubiliui tikrai reikėjo bent jau imti aiškinti, kodėl Jurijaus Borisovo ir R. Pakso pora keičiama V. Uspaskicho ir A. Paulausko pora. Manau, daugeliui Lietuvos žmonių būtų buvę įdomu sužinoti, kas yra pagrindiniai to keitimo scenaristai? Kur Lietuvoje susikirto dujų prekybos keliai? Tačiau Tėvynės sąjunga negalvodama nei apie scenarijus, nei apie scenaristus visas jėgas dėjo, kad pirmoji pora būtų išstumta iš Lietuvos politinio gyvenimo. Tačiau rinkimų rezultatai rodo, kad R. Paksas išliko ganėtinai gyvybingas, o visišką pergalę švenčia naujoji Lietuvos valdytojų pora, kurią savo autoritetu kurį laiką galės pridengti A. Brazauskas. Kad tik geriau jaustųsi Lietuvos žmonės.
