Prieš kurį laiką aukščiausi mūsų politikai ir politologai ragino vieni kitus kovoti su populizmu, kurio simboliais buvo tapę Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas. Pirmasis jų jau įveiktas, tačiau populizmo nesumažėjo, o populistu vadintas Darbo partijos pirmininkas iš esmės tapo pagrindiniu prezidento rinkimų “dirigentu”. Kas pasikeitė - populizmo esmė ar požiūris į šį reiškinį?
Pastarąsias kelias savaites V. Uspaskichas beveik nebevadinamas populistu, nors jo pasisakymuose to dalyko nė kiek nesumažėjo. Tačiau dabar šio politiko žodžiai įgavo daug didesnį svorį - ne prasminį, o politinį. V. Uspaskichui ėmus palaikyti Petrą Auštrevičių, pristatytą pačiu europietiškiausiu mūsų jaunesnės kartos valdininku, lyg ir nepatogu tapo žymųjį mūsų politiką vadinti populistu, nes šiuo atveju populizmą tenka sieti su europietiškumu, “vakarietiška kryptimi” ir kitomis teigiamybėmis.
Dar labiau “įvardijimo” sumaištis išryškėjo antrajame prezidento rinkimų etape, kuris pateikiamas kaip esminis ideologinis Lietuvos žmonių rinkimasis tarp Rytų ir Vakarų krypties. Ypač tą ideologinį pasirinkimo aspektą linkę iškelti vadinamieji dešiniosios pakraipos politikai. Valdas Adamkus atstovaująs europinėms ar vakarietiškosioms vertybėms, o Kazimira Danutė Prunskienė - visoms įmanomoms su Rytais susijusioms orientacijoms. Tad, atrodytų, natūralu, kad du “rytiečiai” V. Uspaskichas ir K. D. Prunskienė - suvienija savo jėgas. Tačiau politinio vyksmo organizatoriams tokia logika būtų pernelyg paprasta.
V. Adamkui taip pat praverstų V. Uspaskicho parama. Šitai ir buvo nedviprasmiškai pareikšta. V. Uspaskichas suvokė naujas galimybes ir atsiliepė berdamas komplimentus europiniam V. Adamkaus autoritetui, kuris reikalingas Lietuvos valstybei. Ir štai kuriasi kita politinė situacija - kalba jau ne populistas, o valstybininkas. Vadinamųjų dešiniųjų žaidimo su V. Uspaskichu rezultatas: buvęs populistas iš esmės tampa mūsų “vakarietiškojo pasirinkimo” politiniu garantu.
Manau, kad Darbo partijos pirmininkui magėjo iki galo sužaisti šį žaidimą, juolab kad visos politinės jėgos leido jam diktuoti savas taisykles, o žiniasklaidos arenoje jis jau kuris laikas yra tapęs pagrindine “nepralaiminčia” figūra. Vis dėlto nulėmė politinė pragmatika. Tad sujunkime du teiginius apie tą žmogų ir išryškės neįmanoma dabartinio politinio vyksmo logika: rusiškųjų interesų ir pinigų (dujos, o ne agurkai yra strateginė Rusijos prekė) atstovas tampa mūsų vakarietiškosios krypties garantu.
Tokia pat politinio vyksmo logika vyravo ir parduodant ar atiduodant “Mažeikių naftą”. Tik žmonėms buvo sunku, o gal net neįmanoma tos akivaizdžios logikos suvokti, kadangi jie išmoningai buvo “suskirstyti” į dvi stovyklas - “į Vakarus žvelgiančių” ir “vis atsigrįžtančių į Rytus”.
Prisiminime a.a. ūkio ministro Vinco Babiliaus plačiai nuskambėjusius ir jam didžio patrioto aurą suteikusius žodžius, esą mes neprileisime Ivano prie vamzdžio. Kitaip tariant, “Mažeikių nafta” atiduodama amerikiečiams tam, kad mes taptume nepriklausomi nuo rusų naftos. Tam, beje, buvo pastatytas ir Būtingės terminalas.
Tačiau tuo pačiu metu buvo remiamasi ir kitu teiginiu. Derantis su amerikiečiais, mūsų aukščiausioji vadovybė (vadinamieji dešinieji) aiškino, kad amerikiečiams visokeriopos nuolaidos daromos ir privalumai teikiami dėl to, kad jie susitarsią su rusais dėl užtikrinto naftos tiekimo, nes tik tokiomis sąlygomis gamykla galinti dirbti pelningai.
Tad sujunkime šiuos teiginius: kovojome ir aukojomės tam, kad nuvytume rusus nuo naftos vamzdžio, ir džiūgavome, atiduodami paskutinius skatikus (sustabdytos buvo rublinių indėlių išmokos), kad amerikiečiai susitarsią su rusais dėl pastovaus naftos tiekimo. Tokia logika rėmėsi mūsų politiniai veikėjai. Kaip tik tokia neįmanoma logika ir išskaido žmones į aršius kovotojų bei palaikytojų “frontus”, kurie atstovauja kiekvienai nesusiejamai teiginio daliai.
V. Uspaskichas nusprendė išlikti neutralus, tačiau jau užsitikrino “europietiško” politinio lyderio įvaizdį, kurį dar labiau sustiprins bendraudamas su “vakarietiškosios orientacijos” politikais. Dabar jam skolingas bus bet kuris laimėjęs kandidatas - juk jis neparėmė jo priešininko. Tad niekas netrukdys jam galvoti apie įvairias Seimo valdančiąsias koalicijas. Kokia tad išvada? Prisilaikydami paprastos, gal net visiškai primityvios logikos galėtume pasakyti, kad rusiški interesai ir pinigai (nafta, dujos) virsta regimu politinės galios pavidalu, atstovausiančiu mūsų šaliai ir Europoje.