Prieš kurį laiką atrodė, kad naujų rimtų partijų kūrimosi laikas jau praėjo - juk neįmanoma sugalvoti jokių naujų programų, juolab ideologijų. Nebeįmanoma ir kviesti žmones į Europos Sąjungą. Kas lieka? Žaisti “milimetrais” nuo centro, neužmirštant liberalizmo pagardų. O jau politologai sugebės tuos milimetrus paversti rimtais skirtumais.
Tačiau šiais metais politinių partijų rinka nepaprastai aktyvi. Rimčiausi jos žaidėjai - per pastaruosius kelerius metus ganėtinai praturtėję ir šiokį tokį politinį kapitalą spėję susikrauti veikėjai. Vilniaus mero Artūro Zuoko pėdomis pasekė vienas įtakingiausių Lietuvos verslininkų Seimo narys Viktoras Uspaskichas.
A. Zuokas subūrė liberalcentristus. Žinomi, tačiau politinės galios niekaip negalintys įgauti visokiausių politinių spektaklių dalyviai Eugenijus Gentvilas ir Kęstutis Glaveckas tikisi, kad A. Zuokas leis jiems pašeimininkauti Lietuvoje tada, kai pats perims vieną kurį aukščiausių valstybės postų. A. Zuokas neslepia savo politinių ambicijų - iš pradžių premjeras, o paskui ir prezidentas. Tam reikalingi ne tik dideli pinigai, bet ir rimta partija. Juk visi galimi varžovai partijomis jau apsirūpino. Beje, partija visada yra ir skydas, saugantis sukauptą lyderio gerovę nuo galimo teisėsaugos organų dėmesio.
Prisiminkime, koks buvo visų naujų reikšmingų politinių junginių vaidmuo - jie kurti tam, kad padėtų stipriam, politinį kapitalą jau sukaupusiam lyderiui įgauti realią politinę valdžią. Su juo laimėdavo ir dalis naujosios partijos funkcionierių bei rėmėjų. Artūrui Paulauskui partija buvo reikalinga kovojant dėl Prezidentūros. Toks pat tikslas vienijo ir susibūrusius apie Rolandą Paksą. Galima teigti, kad abu šie vyrai laimėjo. Galima nujausti, kad į būsimas A. Zuoko ir R. Paulausko kovas nutarė įsitraukti ir V. Uspaskichas. Bent jau dėl naujojo premjero posto jis gali rimtai kautis, jei sugebės per Seimo rinkimus prastumti savo partiją. O šitai įmanoma - juk lietuviai linkę paremti naują politinę jėgą, nes beveik visi naujieji labai greitai nusibosta. Žmonės dar kartą įsitikina, kad toji daug žadanti naujoji jėga siekė tų pačių Seimo kėdžių ir šiltų vietelių, kur galima ramiai sau skirstyti pinigėlius, neatsakant už savo veiklos rezultatus. Tačiau viltis išlieka - dairomasi naujos jėgos ir ji pasirodo. O šiuo metu jų bene trys - juk ir prezidentinė partija dar yra išlaikiusi jaunystės žavesį.
Aiškinantys, kad Lietuvoje politinių partijų jau užtenka, neatsižvelgia į tai, kad didžiumai žmonių partijos visiškai nesvarbu - jie kreipia dėmesį tik į lyderius, tik į tuos, kurie moka save pateikti kaip galinčius “kažką” padaryti. Tokiu galiūnu vienu metu atrodė A. Paulauskas, tačiau šiuo metu jis stebėtinai papilkėjo ir sumenko - net su jį viešai pažeminusiu Vidaus reikalų ministerijos veikėju Jonu Liaudansku niekaip nepajėgia susitvarkyti. Ko gero, matysime artimiausiu laiku tam tikrą politinio ekonominio sluoksnio persiskirstymą. Juk naujos partijos ir nauji veikėjai reikalingi tam, kad valdžia išliktų to paties politinio elito rankose. Galime būti tikri, kad valstybės labui V. Uspaskichas darys tiek, kiek darė būdamas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku. Nors apie tos veiklos rezultatus joks potencialus rinkėjas nieko negalėtų net prifantazuoti, vis dėlto rasis ne toks jau menkas būrys, pasiruošusių ploti ir šaukti “valio” žmogui, žinančiam, kaip reikia daryti pinigus.
