Pastarųjų dienų politinė fantasmagorija nemaloniai stebina net prie politinio elito rengiamų skandalų įpratusį pilietį. Buvusio Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho istorija žiniasklaidos erdvėje neišvengiamai, kaip dėmesį traukiantys vyksmai, susisieja su a. a. Vytauto Pociūno žūties paslaptimi, paskatinusia Valstybės saugumo departamento ir Užsienio reikalų ministerijos skandalą.
Niekas nepasakys, kas ir kada pradėjo naują Lietuvos valstybės bei jos institucijų diskreditavimo kampaniją, tačiau galima pagrįstai teigti, kad joje savanoriškai dalyvauja ne tik Darbo partija, jos buvęs bei dabartiniai vadovai, bet ir VSD, taip pat kai kurie URM pareigūnai, kurių vieši pasisakymai rodo juos nebesuvokiant nei demokratinės valstybės principų, nei būtinumo gerbti savo šalį.
Didelė savos šalies diskreditavimo nuopelnų dalis neabejotinai tenka VSD ir jos vadovui. Niekam nebuvo paslaptis, jog šios institucijos vadovybė nesugeba dirbti nacionalinio saugumo stiprinimo darbo taip, kaip reikalauja dabartinės sąlygos, taip pat Lietuvoje įsivyravusi skandalų politikos strategija, tačiau šiuo metu išaiškėjo ir visos institucijos silpnumas: susikaupęs vidinių intrigų pūlinys sprogo pačiu netinkamiausiu laiku – Baltarusijoje žuvus aukštam VSD pareigūnui V. Pociūnui. Pareigūno žūtis ne sutelkė instituciją ir jos darbuotojus išsiaiškinti visas tragiško įvykio aplinkybes, o paskatino garbės jai nedarančias ir sumaištį visuomenėje keliančias viešųjų ryšių akcijas bei įvairių „kompromatų“ skleiimą. Specialiųjų tarnybų pūliniai yra nepaprastai pavojingas valstybei ir visuomenei užkratas, kuris naikintinas demokratizavimo bei viešumo vyksmu.
VSD pūlinys akivaizdžiai atskleidė gėdingą demokratine save laikančiai valstybei dalyką – kol kas nesusikūrė jokia VSD ir specialiąsias tarnybas apimanti parlamentinės priežiūros sistema. Šiuo atžvilgiu politinio elito trumparegiškumas bei savanaudiškumas, kuris yra tapęs politinės korupcinės sistemos bruožu, tapo pačia tikriausia grėsme nacionaliniam saugumui.
Kodėl galima kalbėti apie politinio elito savanaudiškumą? Kadangi visos politinės partijos siekė ir siekia pačios kontroliuoti VSD. Suprantama, laimėjusios rinkimus. Šitai trukdė ne tik depolitizuoti, bet ir dekagėbizuoti instituciją. Tad VSD, norėdama išlaikyti tam tikrą savarankiškumą, buvo ne tik verčiama su kai kuriais politikais palaikyti ypatingus santykius, bet ir kaupti „kompromatus“, kurias galėtų atvėsinti pernelyg didelį politikų norą pasitelkti departamentą politinės kovos tikslams. Ypatingus santykius su politikais liudija ir viena pagrindinių žiniasklaidos šiuo metu svarstomų temų – kieno žmogus buvo ar yra VSD vadovas, kam tarnauja tas ar kitas aukštas pareigūnas.
„Kompromatų“ kaupimas, kaip rodo dabartiniai įvykiai, ir tapo pagrindiniu departamento darbu. Atsižvelgiant į sovietmečiu ištobulintus tokios veiklos metodus ir dalies darbuotojų patirtį, galima manyti, jog toks darbas jiems buvo prie širdies. Juolab kad jis teikė galimybę manipuliuoti ne tik kai kuriais politikais, bet ir aktyviai dalyvauti visuomenei nematomoje ekonominių grupuočių kovoje.
Niekas neginčys, kad veiksminga specialiąsias tarnybas apimančios parlamentinės priežiūros sistema – esminis demokratinės valstybės bruožas. Tad dabartinis skandalas liudija, jog mūsų politinė sistema stokoja demokratiškumo. Šį įspūdi, deja, sustiprina stebėtinai negrabi VSD akcija – „Laivo laikraščio“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus sulaikymas. Tik greitas ir aiškus prezidento Valdo Adamkaus atsakas, ginantis laisvą spaudą ir laisvą žodį, užkirto kelią tarptautiniu galėjusiam virsti skandalui.Prezidento nuomonei apie VSD vadovybės akcijas pritarė ir konservatorių lyderis Andrius Kubilius, ėmęs viešai abejoti, ar departamento vadovas „adekvatus“ susiklosčiusiai situacijai, kuri neabejotinai peržengia mūsų valstybės sienas ir kurią įdėmiai stebi mūsų partneriai, ypač kariniai. Gal suimant „Laisvo laikraščio“ redaktorių konkreti diena buvo pasirinkta tiesiog „iš kvailumo“ – laikraštis vis tiek pasklido, informacija nutekėjo, juolab kad saugumiečių ir buvo nutekinta, tačiau tas įvykis stebėtinai sutapo su labai svarbiu ir neabejotinai sėkmingu premjero Gedimino Kirkilo apsilankymu Briuselyje. Deja, žiniasklaidai VSD sukeltas skandalas tapo svarbesne žinia, nei premjero vizito rezultatų svarstymas.
Nors apie a. a. V. Pociūno žūtį daug rašyta ir dar daugiau bus rašoma, tačiau drįsčiau tvirtinti, jog kol kas žūties aplinkybių tyrimas visuomenei nieko nepaaiškino, o pats tragiškas įvykis apaugo įvairiausiais gandais bei paskalomis, kurias nesigėdi skleisti net oficialūs pareigūnai. Manau, visuomenė daug ramiau sektų tyrimo eigą, jei mūsų atsakingos instancijos jau pačioje tyrimo pradžioje būtų paaiškinusios vieną dalyką – kokiais tarptautiniais susitarimais grindžiami užsienio šalies pareigūnų veiksmai su toje šalyje žuvusio diplomato kūnu? Kitaip tariant, kodėl ir kokiu pagrindu mūsų diplomato kūnas pirmiausia pateko į baltarusių medicinos ekspertų rankas? Šis klausimas neišvengiamai verčia kelti kitą – kaip mūsų pareigūnai gali įvertinti baltarusių medicinos ekspertų veiksmus? Esu įsitikinęs, jog atsakymai į šiuo klausimus negali būti jokia valstybės paslaptis.
Įsibėgėjusį valstybės ir jos politinės sistemos diskreditavimo vyksmą galima pristabdyti tik sutelktomis politinio elito, politinių partijų lyderių pastangomis. Politinis elitas jau turėtų suvokti, jog toks valstybės žeminimas, kuriame dalyvauja aukšti valstybinių institucijų pareigūnai, yra ir paties politinio elito savitarša ir savinaika. Juk kaip tik politiniam elitui tenka atsakomybė už šiuo metu valstybės išgyvenamą skandalų tarpsnį. Valstybė ir kai kurios jos institucijos gydytinos ne nesibaigiančiais, iš korupcijos voratinklių niekaip neišsipainiojančiais tyrimais, o „smūginiais“ politiniais sprendimais. Nepaisant skandalingo politinio rudens nuojautų, šiokią tokią gydymo viltį teikia ne tik aiški prezidento Valdo Adamkaus pozicija, bet ir besiklostanti „vaivorykštės koalicija“, kuriai pagrindą teikia ryškėjantis A. Kubiliaus ir G. Kirkilo sutarimas dėl valstybei iškilusių grėsmių bei būtinų demokratijos plėtros gairių.
