Teismas atmetė buvusio Seimo nario, socdemų partijos pirmininko pavaduotojo Vytenio Andriukaičio ir jo advokato prašymą leisti susipažinti su jo byloje sukaupta medžiaga. Teismas savo sprendimą motyvavo taip: kadangi V. Andriukaitis nebesąs įtariamasis, tai ir nebeturįs teisės susipažinti su surinktais duomenimis, kurių pagrindu jam buvo keliama byla.
Neabejoju, ši žinutė patraukė tik nedaugelio dienraščių skaitytojų dėmesį. O jei ir patraukė, tai ne savo turiniu, o tik priminė dar visai neseniai siautusį, tačiau šiuo metu jau visiškai užmirštą politinį skandalą. Įtakingas, aukščiausias valstybines pareigas užimantis politikas V. Andriukaitis buvo apkaltintas kyšininkavimu ir labai greitai išstumtas iš aktyvaus politinio gyvenimo. Iš visų seimūnų, prieš kuriuos buvo panaudota “kyšininkavimo” spec. priemonė, politiškai jis nukentėjo labiausiai.
Nesigilinsiu į šio politiko kaltumo ir nekaltumo “santykį” - šitai turėjo išaiškinti teismas. Tačiau galima tvirtinti, kad anų skandalų eiga ir baigtis (nė vienas neperėjo į teismo stadiją) labai ryškiai atskleidė bent jau tris dalykus: aukščiausio rango politikai yra įvairiais korupciniais ryšiais susiję su įtakingais verslininkais (politika tampa verslu), didžiosios partijos finansuojamos pinigus kaupiant “juodosiose kasose” (pinigai iš verslininkų “juodųjų kasų” pervedami į tokias pat partijų kasas), o svarbiausia - teisėsaugos organai ir specialiosios tarnybos tapo pagrindiniu politinės kovos ir politinių manipuliacijų įrankiu.
Visi šie dalykai paryškina vieną esminį lietuviškos demokratijos ypatumą: išorinis, parodomasis demokratijos ir jos institutų luobas (Konstitucija, valstybinės valdžios sandara, partijų veikla, rinkimai, Vyriausybės formavimo procedūros ir pan.) labai atsisiejęs nuo žmonių ir institucijų santykių kasdienybės, kurios demokratiškumą turėtų ugdyti nepriklausomi teismai. Tie santykiai yra nedemokratiški, kadangi esama daugybės sričių, kuriose institucijoms leista būti visagalėms, o teismas tampa ne žmogaus teise, o tą visagalybę saugančia ir ginančia institucija.
Kaip tik tokią nedemokratišką institucijų visagalybę piliečio atžvilgiu paliudija ir minėtasis teismo sprendimas. Pabandykime kiek pasvarstyti teismo motyvą - buvusiam įtariamajam neleidžiama susipažinti su byla, nes jis nebėra įtariamasis. Tad joks šitaip ar panašiai nuo tokių spec. priemonių nukentėjęs žmogus niekaip negali sužinoti nei kokiais duomenimis buvo grindžiamas jo persekiojimas, nei kas ir kaip juos kaupė bei preparavo. Neįmanoma įsivaizduoti, kad tokia praktika yra tikrosios demokratijos išraiška.
Jei byla nebūtų buvusi nutraukta, tai kaltinamasis jau būtų turėjęs teisę su savo byla susipažinti. Kodėl kaltinamojo teisės šiuo atžvilgiu didesnės? Todėl kad kaltinamasis dėl savo padėties turi daug mažiau galimybių pareikalauti iš įvairių duomenis kaupusių institucijų atsakomybės nei “neįtariamasis”.
Teisėsaugos institucijos saugo ir savo, ir specialiųjų tarnybų darbo paslaptis. Nemanau, kad esama konkrečių įstatymų, draudžiančių “neįtariamuoju” paskelbtam piliečiui susipažinti su savo byla (šitai būtų akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas), tačiau taip padaryti galima pasitelkiant juridinę sofistiką, kuri išreiškia bendrą nuostatą - neleisti žmogui gilintis į prieš jį panaudotų priemonių arsenalą, o ypač į jų teisėtumą. Šią nuostatą keisti būtina, tačiau nepaprastai sunku - tam reikia sutelktų demokratijos principus suvokiančių politikų, nevyriausybinių žmogaus teises ginančių ir pilietinės visuomenės ugdymą skatinančių organizacijų pastangų.
Šioje srityje nereikėtų išradinėti dviračio, nes demokratinėse šalyse sukurti veiksmingi įstatyminiai “mechanizmai”, reguliuojantys piliečių ir apie juos duomenis kaupiančių institucijų santykius taip, kad pilietis visas iškylančias problemas gali spręsti teisme be jokių “valstybės paslaptimis” ar statutais grindžiamų išlygų. Jau ne sykį rašiau apie amerikiečių “Privataus gyvenimo apsaugos aktą”, kuris buvo priimtas 1974 metais ir nuolatos papildomas naujais įstatymais. Jau 1977 metais JAV Privataus gyvenimo apsaugos komisija, atsižvelgdama į sparčią elektroninių informacijos technologijų plėtrą, toliaregiškai įspėjo, kad nauji duomenų kaupimo būdai ir įvairėjantys duomenų poreikiai didina oficialaus piktnaudžiavimo sukaupta informacija pavojų ir daugina tokio piktnaudžiavimo galimybes. Skandalų įsiūbuotoje Lietuvoje regėjome daugybę tokio piktnaudžiavimo atvejų, tačiau visi jie vienaip ar kitaip būdavo “įsukami” į teisėtumo popierius.
Jungtinės Valstijos, kaip galingiausia pasaulio valstybė, tikrai turi daugybę saugotinų valstybės paslapčių, tačiau pagal “Privatumo aktą” jokia specialioji tarnyba negalėtų paprasčiausiai atsakyti, esą sukaupti apie paklausėją duomenys “sudaro valstybinę paslaptį”, tad nebus teikiami. Per 10 dienų tarnybos, į kurią kreipėsi pilietis, klausdamas, kokie duomenys apie jį yra surinkti, vadovas turi pateikti visus duomenis arba jų dalį, motyvuodamas, kodėl atsisakoma pateikti visus. Klausėjui motyvas gali pasirodyti nepagrįstas, tad jis kreipiasi į teismą, kuris ir nagrinėja iškilusią problemą. Apskundžiami ir slaptumo grifu pažymėti duomenys, o teismas aiškinasi, ar tarnyba nepiktnaudžiauja tuo grifu. Suprantama, tokie teismo procesai nėra atviri.
Gavęs apie save surinktus duomenis, pilietis gali pareikalauti sunaikinti tuos, kurie, jo manymu, neatitinka tikrovės. Tarnybai atsisakius, ieškinys nešamas į teismą, kuris ir sprendžia, kiek pagrįstas piliečio reikalavimas ir tarnybos atsisakymas. Tokio pobūdžio įstatymai atlieka daug svarbių funkcijų, laiduojančių demokratijos plėtrą ir žmogaus teisių apsaugą.
Pirmiausia jie aiškiai reglamentuoja duomenų apie piliečius kaupimą ir naudojimą (pavyzdžiui, specialiosios tarnybos negali sujungti duomenų apie konkretų asmenį, nes jungimo procedūra teikia manipuliacinių galimybių), apriboja institucijų visagalybę, kurią jos palaiko savo nuožiūra taikomos “valstybės paslapties” šydu, gina ne institucijas, o žmogaus teises ir laiduoja teismui jo esminę - demokratijos stuburo - funkciją. Tad demokratinėje visuomenėje jokia institucija ar tarnyba neturi teisės vienašališkai nuspręsti, kaip jai elgtis su piliečio prašymu parodyti jam apie jį sukauptus duomenis - visokie institucijų atsakymai galimi apskųsti teisme, kuriame tartum “sulyginami” abiejų šalių svoriai.
Todėl galima suformuluoti tokį teiginį: visokie demokratinėje valstybėje priimti įstatymai, poįstatyminiai aktai, taip pat potvarkiai, kuriais valstybės institucijoms ir specialiosioms tarnyboms leidžiama ar suteikiama galimybė santykiuose su piliečiais prisidenginėti “valstybės paslaptimi” ar tiesiog nebaudžiamai atsirašinėti, yra esmiškai nedemokratiški. Nedemokratiška yra ir teismų veikla, kuri padeda institucijoms apsisaugoti nuo piliečių ir visuomenės rūpinimosi apie juos kaupiama informacija. Ir to vidinio, gyvenimiškojo nedemokratiškumo negali atsverti jokia išorinė, parodomoji valstybinė demokratija.
Kodėl mūsų politikai (net nukentėję) nesiima kurti veiksmingos privataus gyvenimo apsaugos sistemos, kuri saugotų žmones ne nuo žiniasklaidos gilinimosi į jų asmeninių gyvenimų peripetijas, o ribotų institucijų galimybes kaupti ir savo (ar įtakingų politinių grupių) nuožiūra naudoti žmones liečiančią informaciją? Todėl kad tokia sistema ribotų institucijų bei tarnybų visagalybę ir naikintų jų nebaudžiamumą. Kitaip tariant, “nereikalingai apsunkintų” svarbių valstybės organų veiklą.
