Įsisiūbuojančios Ukrainos politinės krizės aplinkoje šios šalies prezidentas Leonidas Kučma atrodo esąs vienintelis stabilumą palaikantis ir situaciją dar sugebantis valdyti veiksnys. Šitai lemia ir jo ilgametė patirtis, ir Konstitucijos suteikiami didžiuliai įgaliojimai. Tas L. Kučmos vaidmuo dar labiau išryškėja, nujaučiant iš Ukrainos kylančią europinės geopolitinės slinkties ar lūžio grėsmę.
Ukrainos prezidentas stengiasi sutaikyti dvi priešingas daugiamilijonines stovyklas, bando slopinti Donecko srities autonomizacijos procesą, kurį skatina aukščiausio lygio politikų desantai, jis kontroliuoja ginkluotąsias pajėgas, į jo žodžius kol kas dar įsiklauso abiejų kandidatų rėmėjai. Tačiau nemenkinant jo dabartinio vaidmens, vis dėlto būtina paryškinti vieną esminę krizės aplinkybę - krizė yra kelerius metus prezidento L. Kučmos vykdytos politikos ir ypač jo įgyvendinamo valdžios perdavimo plano rezultatas.
Ukrainos prezidento rinkimai pridengia paprastesnį, o sykiu nenumatytų ir neįsivaizduojamų padarinių kupiną valdžios perdavimo vyksmą. Tikrovė ta, kad Ukrainoje, kaip ir kai kuriose kitose posovietinėse šalyse, valdžia perduodama, o rinkimai tik “įvynioja” šį aktą į juridinius demokratijos ir gyventojų laisvo pasirinkimo popierius. Prisiminkime Rusiją: prezidentas Borisas Jelcinas perdavė valdžią savo išrinktajam, o demokratiniai rinkimai tik “įformino” jo pasirinkimą. L. Kučma, kaip ir Borisas Jelcinas, kelis numatytus valdžios perėmėjus bandė premjero poste. Pasirinko Viktorą Janukovičių, nesitikėdamas, kad atstumtasis Viktoras Juščenka sugebės taip greitai suburti visas opozicines jėgas ir įgauti simbolinių “atsinaujinančios ir vakarietiškos Ukrainos” bruožų.
Pagrindinis L. Kučmos tikslas, kurį gyvybiškai būtina įgyvendinti perduodant valdžią, - tai saugumo ir neliečiamumo garantijos sau ir savo aplinkos žmonėms. Toks, beje, buvo ir B. Jelcino tikslas - jis galų gale surado Vladimirą Putiną, kuris prezidento “dvarui” suteikiamas garantijas galėjo paremti svariu specialiųjų tarnybų pažadu.
Daugelis įvairių šalių politologų ir aukšto rango politikų dėl Ukrainoje susiklosčiusios padėties linkę kaltinti Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų politiką - esą šios šalys buvo primiršusios Ukrainą, jos atžvilgiu nenustatę aiškių politinių gairių, todėl per pastaruosius kelerius metus ji ir patekusi Kremliaus globon. Suprantama, dabar galima (o gal ir reikia) kaltinti ir ES, ir JAV dėl politinio aktyvumo stokos, dėl nepakankamo Ukrainos svarbos naujai geopolitinei konfigūracijai vertinimo, tačiau nereikėtų užmiršti, kad Vakarų demokratijos šalys buvo priverstos nutraukti tiesioginius ryšius su Ukrainos prezidentu L. Kučma. Ir ne savo valia.
Prieš kelerius metus Ukrainos prezidentas buvo apkaltintas davęs įsakymą nužudyti žinomą valdžios kritiką žurnalistą Georgijų Gongadzę. Pabėgęs į užsienį prezidento apsaugos karininkas tuos įtarimus patvirtino slaptai darytu įrašu. Ilgai truko įvairiausios įrašo ekspertizės, jų rezultatai tai pat nebuvo plačiai komentuojami, tačiau L. Kučma įtarimų taip ir neatsikratė. Juolab kad įtartinomis aplinkybėmis yra žuvęs ne vienas opozicinis Ukrainos žurnalistas. Tad jau vien dėl šių dalykų L. Kučmai būtinos neliečiamumo garantijos.
Žurnalisto nužudymo skandalas buvo pernelyg garsus, patraukęs daugelio tarptautinių organizacijų dėmesį, kad jį būtų galėję nutylėti Europos Sąjungos politikai. Tad L. Kučma tapo “nepriimtinas”, kol viešai ir skaidriai neįtikins tarptautinės visuomenės jam mestų įtarinėjimų nepagrįstumu. Prezidentas šito daryti nesiruošė, o gal ir negalėjo. Rusijos prezidentui V. Putinui tokia situacija buvo naudinga - jis netrukus tapo vieninteliu didžiuoju L. Kučmos draugu, padėjusiu pastarajam vaizduoti, kad nesą jokios tarptautinės izoliacijos.
V. Janukovičius yra ir L. Kučmos, ir Kremliaus statytinis, kuris savo garantijas L. Kučmai paremia ir Vladimiro Putino autoritetu. Jis turėjo tęsti suartėjimo su Rusija politiką, skatinančią didžiojo slavų tautų susijungimo, kitaip tariant, naujos Rusijos didybės viziją. Suprantama, nenusisukant ir nuo Vakarų, juolab nuo ES šalių, kurios labai priklausomos nuo Rusijos energijos išteklių. Savo ruožtu V. Juščenka nesiruošė nusisukinėti nuo Rusijos, juolab kad to neįmanoma padaryti, tačiau jo polinkis suartėti su ES menkina Rusijos galimybes spausti iš minėtos energetinės priklausomybės politinius dividendus, taip pat ir vizijos įgyvendinimo galimybes.
