Plačiai nuskambėjo laikinojo prezidento Artūro Paulausko nusakyti mūsų užsienio politikos metmenys, kuriuos galima vadinti valstybės judėjimo tarptautinėje erdvėje gairėmis. Keliamas esminis tikslas - tapti regiono lydere. Didis tikslas - jis žavi ir sykiu jaudina.
Plačiajai visuomenei gegužės 24 d. A. Paulausko pasakyta kalba “Naujoji Lietuvos užsienio politika” susilaukė ne tik vietinių žinovų, bet ir sukviestų užsienio šalių ekspertų pagyrimų. Suprantama, didelis pliusas tas, kad imama viešai svarstyti užsienio politikos tikslus, kreipiant dėmesį į sparčiai besikeičiančias tos politikos aplinkybes, o į tuos svarstymus bandoma įtraukti platesnius visuomenės sluoksnius. Sveikintinas yra ir aktyvios, atsakingos bei kūrybingos politikos principo teigimas. Be to, lietuviams nepaprastai malonu girdėti kalbas apie lyderiavimą, nesvarbu, kad būsimą. Tada užmirštame, jog kol kas pagal daugelį socialinės srities rodiklių (minimalus darbo užmokestis, pensijos, gyvenimo kokybė ir pan.) iš visų naujųjų ES narių su Latvija varžomės dėl paskutinės vietos.
Kas tuose metmenyse kelia nerimą? Stokojama aiškių politinių realijų, su kuriomis naujoji politika turėtų būti siejama. Kitaip tariant, platesnio politinio konteksto, kurį nulemia kita naujoji politika - ES įtvirtinamas vieningos užsienio politikos principas. Tą principą turės palaikyti ir ES ginkluotosios pajėgos, kurios neabejotinai silpnins NATO galią, su kuria mes siejame savo saugumo garantijas ir per kurią palaikome ypatingus santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Kaip tik santykių su JAV klausimas bendros ES užsienio politikos sąlygomis (ypač priėmus ES Konstituciją) ir turėtų būti svarstomas. Santykių su JAV aplinkybės realiai saisto daugelį naujųjų ir kai kurias senąsias ES nares. Čia ypač svarbi yra Lenkijos nuostata. Kaip tik prie Lenkijos mums, matyt, ir teks šlietis, norint “būti išgirstiems”.
A. Paulauskui svarbiausia, “kad Lietuva taptų matoma ir įtakinga Europos Sąjungos valstybe”, kad mus gerbtų įvairiose organizacijose. O gerbs tik tada, “jei girdės mūsų balsą”. Labai aiškiai reiškiamas supratimas, kad kol kas Europoje yra dvi šalių grupės: vienos šalys klauso ir sprendžia, o kitos visais įmanomais būdais stengiasi būti išgirstos. Šiuo atžvilgiu politiniam elitui labai praverčia “realaus socializmo” sąlygomis įgyti įgūdžiai ne veikti, o pasirodyti šeimininkams. Gal dėl to ir kalboje gausu magiškų anų laikų žodžių - stiprinti, aktyviai dalyvauti, skatinti, aktyviai remti, kelti, rasti.
Keliamas uždavinys Lietuvai tapti tam tikra ES eksperte Baltarusijos, Ukrainos ir Kaliningrado reikaluose. Neabejotina Kaliningrado “linijos” svarba, turint omenyje mūsų kapitalo įsitirtinimo šiame Rusijos regione galimybes ir šio regiono svarbą Europos Sąjungai. Tačiau Baltarusija ir Ukraina - tai jau Lenkijos, sakytume, geopolitinių interesų sritis. Lenkija šių šalių atžvilgiu vykdo aktyvią politiką. Šitai liudija didžiuliai žmonių ir prekių srautai. Su Baltarusija mums reikia plėtoti visus įmanomus ryšius, kitaip tariant, dirbti sunkų kasdienį darbą, pirmiausia rūpinantis ne ekspertavimu, o savais interesais. Tą patį galėtume sakyti ir apie santykius su Ukraina, kurios geopolitinis svoris mums tiesiog “neįkandamas”.
Keldami Lietuvai regioninio lyderiavimo užduotį, turėtume pasvarstyti, kaip tokia užduotis dera su viena pastaruoju metu išryškėjusia realija - visiška energetine priklausomybe nuo Rusijos. Politologai gana pagrįstai kai kuriuos ES politinius veiksmus sieja su Rusijos, kaip pagrindinės energijos išteklių tiekėjos, interesais. Tad ir metmenų tobulintojams pravartu būtų pagalvoti, kaip įmanoma nepriklausoma nuo Rusijos užsienio politika visiškos energetinės priklausomybės nuo šios šalies sąlygomis.
Ganėtinai nustebino gana atsainus požiūris į užsienio politikos ir socialinių vyksmų sąsajas, nors jos ir pažymimos. Pirmiausia užsienio politikos kūrėjams mūsų šalis yra “prakutusi Lietuva”, kuri jau turėtų siekti ne tik gerovės ar įsitvirtinimo ES ir NATO. Koks tad tas kitas, dar didesnis uždavinys keliamas Lietuvai? Ji turinti “deklaruoti ir savo vertybines nuostatas”. Kur ir kaip jas deklaruoti, išnykus sienoms, - nepaaiškinama. Suprantama, nieko nekalbama ir apie tas deklaruotinas vertybes.
Vis dėlto siūlyčiau atsigręžti į realius demografinius procesus ir keisti nacionalinio saugumo sampratą, kuri iki šiol buvo grindžiama teritorijos apsaugojimo nuo priešų vaizdiniu. Tačiau jau metas pagalvoti apie tuos, kuriuos visais įmanomais būdais iš biudžeto stengiamasi saugoti. Tarkim, per artimiausius dvidešimt metų Lietuva neteks milijono gyventojų, o dar vienas milijonas bus imigrantai... Tokį vaizdą piešiu norėdamas paryškinti tą aplinkybę, kad demografinis veiksnys vis labiau lemia didžiųjų šalių užsienio politiką.
Metmenyse svarbiausiais nacionalinio saugumo uždaviniais laikomi pilietinės visuomenės stiprinimas ir nacionalinio elito konsolidavimas. Šiuo atžvilgiu laikomasi ES nuostatos kurti europietiškąjį tapatumą pilietiškumo pagrindu. (Todėl suprantamas isteriškas Prancūzijos nenoras “įsileisti” į Konstituciją net užuominų apie krikščioniškąsias vertybes.) Tam nacionaliniu vadinamam elitui, suprantama, svarbiausi ir bus pilietinės visuomenės, o ne tautos likimo reikalai. Beje, pilietinei visuomenei demografinis veiksnys nėra svarbus.
Galų gale pabandykime išsiaiškinti, kokio gi regiono lydere mūsų politinis elitas regi Lietuvą? Regionui būdingas tam tikras geografinis apibrėžtumas. Žinome Baltijos šalių, Vidurio, Centrinės ir Rytų Europos regionus, galime išskirti ir ypatingesnių. Tų regionų lydere Lietuva tikrai nepajėgs būti jau vien dėl to, kad svarbiausia kol kas yra “pasivijimo politika”, numatyta “20 ar 30 metų”. Per tiek laiko mes turėtume pasivyti Europos senbuves. Kitas dalykas tas, šiuose regionuose jau esama lyderių. Viena jų - Lenkija. Manau, kad metmenyse regionas suvokiamas labiau kaip tam tikra virtuali tikrovė - tai tiesiog perspektyvių užsienio politikos plėtojimo krypčių darinys. Nei daugiau, nei mažiau.
