Daugelį skandalingų politinių įvykių, o ypač nenumatytus vienų ar kitų rinkimų rezultatus, kai kurie mūsų politikai, politologai bei žiniasklaidininkai linkę aiškinti politinės kultūros stoka. Tad norint skatinti pilietinės visuomenės plėtrą, ugdyti demokratinių vertybių pajautą tiesiog būtina “kelti žmonių politinę kultūrą”. Tokia išvada vainikuoja daugybę kalbų ir diskusijų.
Noras kelti tą kultūrą pagirtinas, tačiau kol kas neteko girdėti, nei kas imsis tai daryti (diskusijų dalyviai tokių įsipareigojimų išvengia), nei kaip ji bus “keliama”. Nelinkstama ir svarstyti, kokie esminiai politinės kultūros bruožai leistų mums visiems sutikti, kad ji jau yra reikiamo lygio. Atkreiptinas dėmesys, kad žmonių politine kultūra susirūpinta palyginti neseniai - juk niekas nedrįs abejoti, kad griaunant sovietinę imperiją ta kultūra buvo aukščiausio lygio. Ir pirmą kartą renkant Valdą Adamkų prezidentu ji buvo neką menkesnė. Tad kaip čia atsitiko, kad sėkmingai demokratizuojantis politinė kultūra taip sumenko?
Raginimas “kelti” politinę kultūrą primena sovietmečiu išplitusius įvairiausius “kultūros kėlimo” vajus - ypač mėgta kelti “aptarnavimo kultūrą” kavinėse, parduotuvėse, blaivyklose ir kitose įstaigose. Plačius visuomenės sluoksnius buvo apėmęs ir “gėrimo kultūros kėlimo” judėjimas. Tuos judėjimus organizavo ano meto partinės ideologinės institucijos, kurių atstovai šiuo metu ir politikai, ir politologai, ir naujieji ideologai.
Politinių procesų ypatumus aiškindami “žema žmonių politine kultūra” politikai bei politologai pridengia nenorą klausti savęs ir visuomenės, kokios yra realios socialinės bei ekonominės tų procesų priežastys. Nors tų priežasčių nereikia toli ieškoti - spartus dalies visuomenės nuskurdimas, nedarbas, vargana pensininkų egzistencija, politinių skandalų ir politinės korupcijos apraiškų gausa, socialinio teisingumo stoka, politinio ekonominio sluoksnio korporatizmas ir pan. Tačiau atkreipus dėmesį į realias problemas tektų pripažinti, kad tik jas sprendžiant (o sprendimai - kaip tik politikų reikalas) ir įmanoma “kelti politinę kultūrą”.
Kalbos apie neva žemą žmonių politinę kultūrą atlieka svarbią funkciją - jomis pateisinamas politinio sluoksnio neatsakingumas, neprincipingumas ar net politinis amoralumas. Politikai plačiai šypsodamiesi po visų skandalų gali tik skėsčioti rankomis - na, ką jie galį padaryti, kai “tokia žema...”
Politinė kultūra nėra kokia atskira kultūros sritis. Ją nulemia sveiku protu ir gyvenimo patirtimi grindžiamas gebėjimas suvokti politinius procesus, o per rinkimus daryti pagrįstus, tačiau savus sprendimus. Svarbu ir tos kultūros, sakyčiau, infrastruktūra - galimybės ir būdai reikalauti iš politikų realios atsakomybės už jų padarytų sprendimų padarinius. Deja, kaip tik tokios infrastruktūros politikai nėra linkę kurti. Pats vadinamasis elektoratas jos plėtoti neturi jokių galimybių, kadangi politinis procesas yra ne jų, o politikų sluoksnio rankose.
Tikroji mūsų politinė kultūra skleidžiasi rinkimų reklaminiuose plakatuose, lozunguose, prekiniuose politikų įvaizdžiuose. Tad tikrasis “žmonių politinės kultūros kėlimas” vyksta gaminant vis naujus, “geresnius” plakatus ir įvaizdžius. Tokį supratimą jau atvirai diegia mūsų “mitokūros” specialistai, kai kurie dabartinių kandidatų į prezidentus štabų vadovai. Tiesa, ne visada tos naujovės duoda norimų rezultatų. Kodėl? Atsakymas aiškus - kol kas dar “žema politinė žmonių kultūra”, ji nepajėgia įkopti į politikų pasiektos kultūros aukštumas.
Geras tų aukštumų pavyzdys yra Tėvynės sąjungos iškeltas rinkiminis šūkis “Būk labiau lietuvis”. Žmonės džiaugsmingai mojavo vėliavėlėmis, kai kurie gal net manydami šitaip tampą “labiau”. Tik ar galima būti “labiau lietuviu” už Algirdą Brazauską, Vytautą Landsbergį, Artūrą Paulauską, Česlovą Juršėną, Rolandą Paksą... Jei tokiomis vėliavėlėmis mojuodami eitų murzininkai ar kitokie libdemai - neabejoju, pasigirstų aukštų tragiškų gaidų kupini protestuojantys, smerkiantys, dėl tam tikrų jėgų provokacijų perspėjantys konservatorių balsai. Kodėl Tėvynės sąjunga sugalvojo perimti iš marginalų politinių lozungų stilistiką? Matyt, politinėse aukštumose atsidūrę politikai sugalvojo ypatingą strategiją: populizmą galima įveikti tik tuo pačiu ginklu - žemiausio lygio populizmu. Juk Tėvynės sąjungos nariai - patys nuosekliausi kovotojai su šia “žemos politinės kultūros” apraiška.
