Kai kovo 18 d. JAV prezidentas George`as W. Bushas paskelbė Irakui 48 valandų ultimatumą, reikalaudamas, kad Irako vadovas Saddamas Husseinas paliktų šalį, antraip bus smogtas karinis smūgis, daugelis pajuto tam tikrą palengvėjimą. Baigėsi keletą mėnesių trukusi didžiulė politinė ir psichologinė įtampa - prasideda nors ir tragiški, tačiau aiškūs veiksmai.
Į ultimatumą pirmiausia sureagavo pasaulio ekonomika, tartum rodydama, kad jai negalioja jokie moralės sumetimai: ėmė kristi naftos kaina, didžiausiose pasaulio biržose ėmė kilti akcijų kursas. Užsienio korespondentai pažymėjo, kad ir patys irakiečiai kalbėjo apie pasibaigusią slegiančią nežinią. Praėjus ultimatumo laikui, po 2 valandų Jungtinių Valstijų prezidentas kreipėsi į amerikiečius ir pranešė davęs įsakymą pradėti karo veiksmus.
Amerikiečių karinė strategija šiuo metu grindžiama jų karine technologija, kuri per pastarąjį dešimtmetį padarė didžiulį šuolį. Esminis jos elementas - virš viso regiono išskleistas informacijos rinkimo ir apdorojimo tinklas, tiesiogiai sąveikaujantis su “protingais” ir “labai protingais” ginklais. Manyta, kad amerikiečiai iškart smogs visiems pagrindiniams Irake esantiems kariniams taikiniams, kad demoralizuotų galinčius pasipriešinti dalinius. Tačiau pirmasis smūgis nebuvo stiprus: pasirinkta taktika sunaikinti vadavietes sostinėje ir diktatoriaus simbolinę galią - jo slaptavietes. Duodama laiko Irako karinei vadovybei imtis veiksmų susitvarkyti su S. Husseinu ir jo sūnumis. Taip pat tikimasi, kad kariai ims pasiduoti.
Kalbos apie Irako pasirengimą kariauti, amerikiečių laukiančius mūšius miestuose, parodomasis organizuojamų demonstracijų dalyvių ryžtas nėra realios Irako karinės galios išraiška. Greičiau atvirkščiai. Prisiminkime Kuveito išlaisvinimą. Amerikiečiams pasipriešino tik keletas rinktinių dalinių. Didžiuma kariškių pasidavė ne tik amerikiečiams, bet ir šiaurės Irake veikiančioms kurdų pajėgoms (apie 120 tūkst.). Irako armija ginkluota devintojo dešimtmečio pradžios sovietų gamybos ginklais, nes JT embargas neleido jiems apsirūpinti nauja ginkluote. Amerikiečiai jau susitarė su kurdų partijomis, kad ginkluoti kurdų daliniai klauso amerikiečių įsakymų, tad ši teritorija karo veiksmų gali ir išvengti. Visa Irako armija - apie 400 tūkst. žmonių, o Kuveite jau dislokuotas 300 tūkst. amerikiečių ir britų karių korpusas. Irako diktatoriaus tikslas - užtęsti karinę akciją, amerikiečių - kuo greičiau ją baigti ir neleisti, kad būtų padegtos naftos verslovės. Beje, Irako diktatoriaus gynėjai nėra linkę prisiminti jo įsakymu padegtus Kuveito naftos gręžinius ir visą regioną ištikusią ekologinę katastrofą. Vien už tai jis jau seniai turėjo būti teisiamas.
Kokios Irako konflikto priežastys ir galimos pasekmės? Daugiausiai kalbama apie amerikiečių ekonominius interesus - naftą. Tokiai nuomonei priešinami principai - demokratijos vertybių gynimas. Priešinimas gana paviršutiniškas, kadangi pasaulio politikoje principai glaudžiai siejasi su ekonomika: principams virstant politiniais sprendimais ir veiksmais jie būtinai įgauna ir ekonominį turinį. Amerikiečiams šiuo metu svarbiausia - užtikrinti regioninį saugumą ir stabilumą jų pasaulinio lyderiavimo bei naujos pasaulio tvarkos kūrimo sąlygomis. Regioninis saugumas yra esminė globaliosios ekonomikos plėtros sąlyga. Šiuo atžvilgiu demokratijos principai visiškai dera su ekonominiais interesais. Tačiau pastarieji neapsiriboja vien nafta. Pavyzdžiui, Prancūzijai, Vokietijai, Japonijai ji svarbesnė nei Jungtinėms Valstijoms, tačiau šių šalių rinkos nepaprastai svarbios amerikiečiams, o dar svarbiau - stabili ekonomikų plėtra. Juolab kad sausio 28-ąją Kongreso rūmuose pasakytoje kalboje G. W. Bushas kaip vieną svarbiausių savo tikslų išskyrė energetinės nepriklausomybės užtikrinimą, iš esmės gerinant aplinkos kokybę: numatytas visą ekonomiką apimantis švarių technologijų šuolis, 1,2 mlrd. dolerių skirta tyrimams, kurie leistų per artimiausius 15-20 metų pereiti prie vandeniliu varomo automobilio.
Amerikiečių akcija neabejotinai susilauks musulmoniško pasaulio atsako. Čia jau nebus svarbios pačių irakiečių nuotaikos. Įvairių šalių, ypač Azijos, musulmonų organizacijos skelbia amerikiečiams šventąjį karą, tad didėja teroro aktų grėsmė. Tačiau jėgos politika grįstame pasaulyje, o tokiame, deja, gyvename, saugumo kūrimas karinėmis priemonėmis skatina ir naujus nesaugumo, taip pat nestabilumo židinius bei grėsmes. Šiuo atžvilgiu visiškai pagrįsta yra Lietuvos politika - ji blaivi, konstruktyvi, taikinga, tačiau nedviprasmiškai nusistačiusi diktatoriškų režimų atžvilgiu. Istorinis patyrimas verčia Lietuvos politikus užimti aiškią sąjungininkės su JAV poziciją naujų globalinių grėsmių akivaizdoje.
