Balsavimas JT Saugumo Taryboje dėl amerikiečių pateiktos rezoliucijos, kuria atšaukiamos gerą dešimtmetį trukusios sankcijos Irakui ir legitimizuojami JAV ir sąjungininkių veiksmai valdant šią šalį, baigėsi visiška amerikiečių pergale: rezoliucija buvo vienbalsiai priimta, vien Sirijai nedalyvaujant balsavime. Mūšis dėl rezoliucijos neįvyko. Nejau visos šalys gavo, ko norėjusios?
Į naują mūšį su amerikiečiais buvusios “antiamerikietiškos” koalicijos šalys - Prancūzija, Vokietija ir Rusija - jau nebedrįso veltis, nes labai aiškūs anos kovos rezultatai: amerikiečių politinės ir karinės mašinos pasukti joms nepavyko, o po kurio laiko teko galvoti, kaip taisyti pablogėjusius santykius. Nors šios šalys trumpam buvo išpopuliarėjusios kai kuriose arabų šalyse, tačiau jų sutrikimą aiškiai rodė greitai pasikeitusi aukščiausio rango politikų retorika. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo metu jau niekas nebekalba apie amerikiečių operacijos Irake “nesėkmingumą”, o svarstomi vien vietinės valdžios kūrimo sunkumai ir ekonomikos gaivinimo perspektyvos.
Sklandžią balsavimo eigą laidavo ir intensyvi užkulisinė paruošiamoji JAV diplomatų veikla - valstybės sekretorius Collinas Powelas aplankė visų buvusių “priešininkių” sostines ir sutarė dėl tam tikrų nuolaidų, atsispindėsiančių galutiniame rezoliucijos tekste. Iš dalies buvo atsižvelgta į ekonominius Prancūzijos ir Rusijos interesus - šioms šalims Saddamas Husseinas buvo suteikęs privilegijų naftos ūkyje, tad suprantamas jų noras tas privilegijas išsaugoti ir išlaikyti anksčiau sudarytus kontraktus. Tačiau galima nujausti, jog nuolaidos buvo planuojamos iš anksto, kad oponentės galėtų išlaikyti orumą - savų šalių žmonėms vaizduoti įnirtingas derybas ir laimėjimus. Kiek juokinga buvo klausytis Prancūzijos ir Rusijos diplomatų kalbų apie tai, kad jų pastangomis Jungtinės Valstijos “sugrąžintos į Jungtines Tautas” ir organizacijai suteiktas daug didesnis vaidmuo. JAV “sugrįžo” į JT diktuodama savo sąlygas, ir visos šalys iš esmės susitaikė su šia padėtimi. Tačiau nereikėtų manyti, kad Jungtinėms Valstijoms šis politinis sutarimas menkavertis: amerikiečiams, nepaisant jų požiūrio į JT ir “senąją Europą”, nepaprastai svarbu legitimizuoti savo veiksmus, suteikti jiems teisinį pagrindą. Šiuo metu pasaulinėje politikoje įvykiai aplenkia teisę, tačiau svarbu neleisti šiam procesui įsibėgėti, kad būtų išlaikyti teisinio reguliavimo būdai ir spėjama sukurti naujų. Joks regioninis saugumas neįmanomas vien jėgos pagrindu, visų įsisenėjusių problemų sprendimas turi būti teisiškai įtvirtinamas, antraip nebetenka prasmės šalių įsipareigojimai.
Irako diktatoriaus žlugimas paskatino ir Artimųjų Rytų problemos svarstymą. Viena vertus, Irakas jau nebekelia grėsmės Izraeliui ir neberemia palestiniečių teroristų, kita vertus, Jungtinės Valstijos ėmė tiesiogiai spausti abi puses. Į derybas įsitraukė pats JAV prezidentas. Naujoji palestiniečių vadovybė paskelbė besąlygiškai sutinkanti su vadinamuoju “kelio žemėlapio” planu. Tad pasaulio visuomenės dėmesys nukrypo į Izraelį ir Jungtines Valstijas - dvi valstybės staiga atsidūrė gerai apšviestoje politinėje scenoje. Izraelio premjero veiksmai imami vertinti atsižvelgiant į amerikiečių prezidento autoritetą - tad beveik nebelieka manevro laisvės. Visi suvokia, jog Jungtinės Valstijos negali būti pažemintos, tad Izraelio vyriausybė praeitą sekmadienį priima lauktą, tačiau sykiu neįtikėtiną sprendimą sutikti su tarptautiniu sureguliavimo planu ir Palestinos valstybės įkūrimu. Tiesa, pasiliekama teisė reikalauti tam tikrų išlygų. Suprantama, praktinis plano įgyvendinimas privers kai ką keisti, tačiau dabar svarbiausia įsukti procesą ir suteikti jam tam tikrus teisinius rėmus. Tad galima tikėtis vis didesnio amerikiečių spaudimo abiem pusėms. Ir ne tik spaudimo, bet ir pagalbos gaivinant palestiniečių ekonomiką ir telkiant jų energiją savai valstybei kurti.
