Naujoji Jungtinių Valstijų jėgos politika, aiškus šios šalies politinis ir ekonominis lyderiavimas vis labiau veikia politinį Europos klimatą - išryškėja tam tikri Europos integracijos prieštaringumai, kuriuos iki šiol sėkmingai maskavo didžiųjų šalių reiškiama vienijimosi euforija. Kai kas net kalba apie dar nesusiformavusios didžiosios Europos Sąjungos skilimą.
Politinis cinikas galėtų pasakyti, jog teigiamas Irako problemos aspektas tas, kad ji paskatino įvairių Europos šalių vadovus geriau suvokti globalinės politikos vyksmo esmę, naująją politinių galių konfigūraciją ir ypač savo valstybių vaidmenį naujojoje Europoje, kuriai pagrindus padėjo Vokietijos ir Prancūzijos suartėjimas. Šios dvi valstybės iš esmės projektuoja ir būsimos Europos struktūrą, neabejotinai siekdamos išlaikyti pagrindinį vaidmenį.
Prieš kurį laiką JAV gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas tiesmukai pareiškė, kad Prancūzijos ir Vokietijos duetas yra nuo pasaulinės politikos scenos benueinanti “senoji Europa”. Užgauti pasijuto daugelis aukšto rango politikų. Tačiau kai kurie politikos apžvalgininkai šiuose žodžiuose įžvelgė ir negailestingos tiesos, pasakytos apie valstybes, kurios neapsisprendžia, kieno sąjungininkės jos yra sudėtingoje politinėje situacijoje - Jungtinių Valstijų ar Irako? Juk šių valstybių manevravimas ir visos ES politiką kreipia į globalinės politikos paribius. Visiškai save į kampą įvarė Vokietija, prieš kurį laiką pareiškusi JT Saugumo Taryboje balsuosianti prieš karinį Irako problemos sprendimo būdą, o juk ji pradeda šioje Taryboje pirmininkauti. Kas bus, jei Saugumo Taryboje ji liks vienintelė tokia? Prancūzija nedaro tokių įsipareigojančių pareiškimų, o Rusijos politikai vis labiau teigia būtinumą šiame konflikte žiūrėti nacionalinių interesų, kurie susiję su būsima naftos barelio kaina.
Pesimistinis scenarijus prognozuoja naftos kainą po amerikiečių pergalės nukrisiant iki 12-15 dolerių už barelį - Rusijos ekonomikai tai būtų katastrofa. Kitas dalykas - būsimas Rusijos dalyvavimas Irako naftos ūkyje ir 8 mlrd. dolerių Irako skolos likimas. Tad Rusijos elgesys priklausys nuo to, ką amerikiečiai jiems pažadės ar pažadėjo. Suprantama, Rusijos politikams reikės atsižvelgti į Irakui simpatizuojančių paprastų žmonių nuotaikas (artėja prezidento rinkimai), tačiau tai jau žiniasklaidos ir politinių technologų rūpestis.
Irako problemos fone ypač išryškėjo dvigubų politinių standartų taikymas didžiojoje politikoje. Vokietijos ir Prancūzijos politikai, “kovodami” už taikų Irako problemos sprendimą, visiškai nusigręžė nuo Čečėnijoje vykdomo genocido: Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja iš esmės pritarė Rusijos rengiamam kovo 23 d. referendumui dėl čečėnų konstitucijos. Šis farsas apskritai paniekina demokratijos ir žmogaus teisių supratimą. Šiuo atžvilgiu neką gražiau atrodo ir JAV elgesys Rusijos - svarbaus strateginio partnerio - atžvilgiu.
Iš sovietinio lagerio išsivadavusios šalys savo didžiuoju partneriu ir saugumo garantu renkasi Jungtines Valstijas, kurios pažadėjo joms savo gynybinį skydą. Tokio apsisprendimo padiktuotas yra sausio 30 d. paskelbtas aštuonių Europos valstybių vadovų pareiškimas, ne tik palaikantis George`o W. Busho politiką Irako atžvilgiu, bet ir kviečiantis šitai padaryti Europos Sąjungą. Be pagrindinės JAV sąjungininkės Didžiosios Britanijos, jį pasirašė Ispanijos, Portugalijos, Italijos, Danijos, Vengrijos, Lenkijos ir Čekijos lyderiai. Neabejotina, kad tą politiką palaiko ir dauguma mažesniųjų šalių, nepaisydamos vis stiprėjančio pacifistinio judėjimo. Tačiau prisiminkime, kad “kova už taiką” buvo pats efektyviausias politinis sovietinės diktatūros ginklas.
Šiuo pareiškimu ne tik palaikoma JAV politika, bet ir sumenkinamas Vokietijos ir Prancūzijos dueto vaidmuo būsimojoje Europoje - toks politinis skilimas gali neleisti šiam duetui primesti visoms šalims savą ateities viziją. Artimiausioje ateityje tarp Europos valstybių gali susikurti keli interesų blokai, juolab šį procesą gali skatinti ir pasaulio ekonomikos problemos.
Suprantama, karas yra nežmoniškas aktas. Vis dėlto būtina aiškiai suvokti kai kuriuos globalinės politikos iššūkius. Vienas jų tas, kad bet kokios valstybės problema gali tapti pasauline. Pavyzdžiui, kaip pasaulinei bendruomenei elgtis su Šiaurės Korėjos lyderiu, kai visi tos šalies gyventojai “balsuoja” už mirtį badu, o jų lyderis branduoliniu ginklu šantažuoja visą pasaulį? Europos valstybės kol kas apsimeta, kad ta problema jų neliečia, bet ir apsimesti jos gali tik dėl to, kad jas iš esmės pridengia Jungtinės Valstijos. Esame patyrę, kaip aktyviai kai kuriose šalyse žmonės “balsuoja” už savųjų žudymą konclageriuose. Irako diktatorius taip pat vykdė masines žudynes, tačiau į jas nebuvo deramai sureaguota. Tiesa, prieš gerą dešimtmetį Irakas glaudžiai bendradarbiavo su kai kuriais JAV politikais, kurie padėjo jam ginkluotis, nes buvo laikomas “korta” prieš Iraną. Tačiau vis dėlto išlieka pati diktatūros, diktatorių nusikaltimų prevencijos, diktatorių ginklavimosi ir šantažo problema. Nors tautos kenčia nuo savų diktatorių, deja, jos neturi jokių teisėtų būdų išsivaduoti iš įsitvirtinusių diktatūrų. Šitai jau įrodė XX a. istorija.
