Prieš pat Naujuosius metus išplito gandas, esą Vilniaus bankui iškilusi grėsmė. Gandas gyvavo gerą mėnesį, tačiau nesusilaukė jokio banko valdytojų atsako. O per patį prezidento rinkimų įkarštį buvo surengta banko gynimo scena, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Valdas Adamkus ir Mečys Laurinkus.
Dabar jau aiškinamasi, kas, iš kur ir kodėl skleidė tokį gandą. Iškart galima pasakyti, jog iš tų aiškinimų Lietuvos žmonėms tikrai niekas nepaaiškės - nebus įvardyti nei gando (jei tai gandas?) pagrindiniai skleidėjai, nei užsakovai. Ir negalės būti įvardyti, nes jei tokių esama, tai jie yra to paties politinio ekonominio elito žmonės, o to elito požiūriu didžiausia nuodėmė yra išviešinti vidinių kovų, nesutarimų ypatumus ar nusakyti politinės įtakos grupes bei asmenis. Ir Prezidentas, ir saugumo vadovas užsiminė žiną gandą skleidžiančias jėgas, kukliai nusukdami akis į Rolando Pakso pusę, bet tai buvo tik priešrinkiminės užuominėlės, kurios, R. Paksui laimėjus prezidento rinkimus, jau aiškinamos įprastu būdu - esą žurnalistai kažką ne taip supratę.
Visiškai aiškūs yra saugumo vadovo elgesio motyvai - iš pradžių buvo reikalinga vienaip ar kitaip remti V. Adamkaus nuomonę, o vėliau jau svarbu tapo išsaugoti savo postą. Tačiau galima kelti klausimą, kodėl aukščiausi šalies pareigūnai imasi ginti privataus verslo įmonę, o banko valdytojas Julius Niedvaras sako nesuprantąs, kodėl turįs įrodinėti nesąs dramblys? Suprantama, aiškinimas gali sustiprinti įtarinėjimus. Ypač Lietuvos bankininkų aiškinimas. Juk Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas taip ir nedrįso išsakyti oficialaus požiūrio į Vilniaus banko padėtį - šitai buvo patikėta žemesnio rango pareigūnams, kurie, beje, už savo kalbas niekaip realiai neatsako.
Gandas parodė, kad Lietuvoje dar nėra įsitvirtinęs pasitikėjimas nei veikiančiais bankais, nei jų veiklą ginančiais politikais bei verslo magnatais. Juolab kad kai kurie verslo sluoksnio atstovai savo kalbomis tiesiog kuria savitarpio nepasitikėjimo atmosferą, rodydami mūsų verslininkystės moralinių “parametrų” menkumą. Štai vienas didžiausių Lietuvos verslininkų Bronislovas Lubys, atvirai demonstruojantis savo didžiulę įtaką visų pakraipų politikams, interviu “Verslo žinioms” (Nr. 6) grasina pradėsiąs leisti patį juodžiausią, purviniausią Lietuvos bulvarinį laikraštį. Ką tai reiškia? Lietuva bus užpilta tokiu purvu (gandais, užuominomis, sąmoningu melu), tokiais “faktais” ir aprašymais, kur jau niekas nebeatskirs tiesos nuo melo. Tiesa, pats veiksmingiausias melas (arba “juodžiausias purvas”) yra ypatingai dozuojama ir reikiamu metu nuleidžiama tiesos porcija. B. Lubys, aiškindamas kenčiąs nuo bulvarinės spaudos dėmesio, nutaria ne mažinti, o dauginti visuomenėje išplitusio purvo.
Tačiau pasvarstykime, ar B. Lubys, beje, buvęs premjeras, ryžtųsi tais purvais laistyti savo sluoksnio žmones. Jokiu būdu. Tad B. Lubio gaminsimas purvas kris ant žmonių, nepavojingų nei politinio ekonominio elito konsolidacijai, nei to elito interesams, o jį laižys paprasti Lietuvos žmonės - tie, kuriems, kaip sako didieji mūsų politiniai apžvalgininkai bei politologai, nepaprastai “trūksta politinės kultūros”.
B. Lubio sumanymas iš esmės yra grasinimas užpilti Lietuvą gandais, kurstyti netikrumo ir nepasitikėjimo atmosferą, kurioje visi turėtų jaustis galimi supurvinti. Tad kaip eiliniam Vilniaus banko klientui klausytis tokio žmogaus aiškinimų apie banko patikimumą?
Aiškindamasi gando poveikį, finansų analitikė Margarita Starkevičiūtė nusistebi, kodėl net rimti žmonės juo patikėjo - juk visa informacija apie banko veiklą prieinama internete. Keistokas nusistebėjimas. Analitikui kaip tik būtinas sveikas nepasitikėjimas pateikiama oficialia informacija, nes jam žinoma, kaip įvairiomis apskaitų metodikomis galima “pagražinti” ataskaitas. Kita vertus, pats šiuolaikinis vadinamųjų “karštųjų pinigų” keliavimas per sąskaitas yra “pinigus darantis” ir beveik nefiksuojamas procesas, skatinantis globalinės finansų rinkos nestabilumą. Didžiosios JAV bankrutavusios firmos teikė visuomenei puikiausias ataskaitas ir skaičius, dėl kurių niekam nekilo jokių abejonių. Tad keista stebėtis, kad žmonės tiki gandais, kai tokie dideli Lietuvos veikėjai visomis jėgomis kursto tarpusavio nepasitikėjimą.
