Valdančioji koalicija gyvuoja, tačiau laisvų ministrų postų dalybos užtruko. Kadangi Lietuvoje politinė sumaištis tapo įprastu dalyku, tai niekas dėl to pernelyg nesijaudina. Politikai gyvena sau, visuomenė – sau, valstybė – sau. Tiesa, taip tik atrodo, nes netrukus rinkėjai bus žadinami ir viliojami šviesiais ateities vaizdais, kad vėl patvirtintų išsirinkusių save į partinius sąrašus valdžią.
Politikoje kaip pokeryje – laimi tas, kurio nervai stipriausi. Politikų kovoms nusakyti tinka ir samurajų rengimo principas – atsakas turi aplenkti puolimo veiksmą. Nervų stiprumą ir atsako greitumą lemia politinė patirtis – išlavintas valdžios instinktas. Ir patirtimi, ir valdžios instinktu socdemai gerokai pranoksta kitus koalicijos partnerius. Nemanau, kad iš politikos leisis išstumiamas ir nuverstasis Artūras Paulauskas, juolab kad taip gerai paruošti ano Centro komiteto kadrai nesimėto.
Socdemai ir šįkart rodo gebėjimą įžvelgti įvykių eigą ir ruošti įvairiems puolimams tinkamus atsakus. Juolab kad dabartinę įvykių eigą nėra sunku numatyti. Juk galimi tik trys „scenarijai“ – koalicija išlieka, buriama nauja koalicija ir galop skelbiami nauji neeiliniai Seimo rinkimai. Tačiau klausimas, kaip vienu metu ruoštis visiems tiems scenarijams ir kaip kreipti įvykius sau naudingesne linkme. Tam reikalingas geras partijos smegenų centras kartu su profesionaliais politiniais „blefuotojais“, pučiančiais dūmų uždangas, skatinančiais skandalėlius ir visaip kitaip nervinančiais politinius varžovus.
Visoje politinių kovų taktikų įvairovėje galima išskirti vieną politinės ekonomikos principą – būti valdžioje yra geriau ir naudingiau nei kovoti dėl valdžios. Tad visiškai natūralus siekis išlaikyti esamą valdžią, vadinasi, ir koaliciją. Tačiau Darbo partijos ir Socialdemokratų partijos kovą kaip tik nulemia valdžios klausimas. Dabar valdo socialdemokratai, jie yra valstybinės valdžios ašis. Tad jie būtų menki politikai, jei nesistengtų išlaikyti esamos padėties ar net ją sustiprinti. Visokia sumaištis teikia ir naujų nenumatytų galimybių, kuriomis patyrę politikai gali pasinaudoti.
Socialdemokratų uždavinys aiškus – neleisti darbiečiams sukramtyti jiems lyg ir atitekusio dar vieno, be Seimo pirmininko, dviejų ministrų postų kąsnio. Lengva pasakyti, tačiau nelengva padaryti. Patys socdemai į juos negali pretenduoti, tačiau gali bandyti neatiduoti jų Darbo partijai. Jau geriau stiprinti Kazimiros Prunskienės valstiečius ir bandyti pasikviesti ką iš šalies. Kviečiant iš šalies reikėtų keisti ir koalicijos sutartį – juk atsirastų naujas partneris.
Socdemai turi gerą argumentą dėl naujo koalicijos partnerio – juk būtina užsitikrinti Seime daugumą. Darbo partijos vadovai į šį argumentą negali numoti ranka. Kodėl? Dėl bent jau dviejų priežasčių. Pirmiausia Seimo dauguma reikalinga veiksmingai koalicinės Vyriausybės veiklai. Antra vertus, esant tokiam nestabilumui padidėja socdemų vaidmuo – tik su jais, kaip valstybininkais, bendraus kai kurios opozicijos partijos.
Tačiau galima kviesti užsienio reikalų ministrą iš šalies ir nekeičiant koalicijos sutarties. Tas politikas sustabdo savo narystę partijoje arba net nėra jokios partijos narys, tačiau laiduoja saviškių paramą Seime. Tikėtina, kad į tokią „nišą“ bandys liberaldemokratus spausti Kazys Bobelis, užsigeidęs pašeimininkauti Užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau kokia sveiko proto likučių dar nepraradusi koalicija sutiktų priimti šį politikos žymūną, žinodama jo požiūrį į prezidentą Valdą Adamkų. Tai jau būtų visiškas Lietuvos užsienio politikos kompromitavimas.
Socdemų taktika – neleisti darbiečiams nuryti dviejų ministrų postų „kąsnio“. Vadinasi, tęsti derybas, kiek tai įmanoma. O jei galima, tai ir silpninti Viktoro Uspaskicho, kaip partijos lyderio, pozicijas. Šiuo atžvilgiu labai laiku spaudoje pasirodė publikacijos apie jo gyvenimą su dviem moterimis. Tos istorijos niekaip nepadaugino „slaptų aistrų“ tenkintojui nei derybinio svorio, nei politinio autoriteto. Galima nujausti, kad partijoje sustiprės Viktoro Muntiano šalininkų gretos. Ypač jei po tų publikacijų spaudoje pasirodys ir kritę V. Uspaskicho bei jo partijos reitingai.
Nesibaigiant ministrų postų dalyboms, suaktyvėjo ir konservatoriai. Jų lyderis Andrius Kubilius prabilo apie mažumos Vyriausybės ir naujos opozicinės koalicijos telkimo galimybes. Jį palaikė ir prezidentas V. Adamkus, aiškindamas, jog mažumos Vyriausybė galinti veiksmingai dirbti, tačiau tik su sąlyga, jei valstybės interesai bus iškelti aukščiau partinių.
Ar šitai įmanoma? Vargu bau. Šiuo metu socdemams jų partiniai interesai ir yra valstybės interesai. Jie niekaip neatsisakys realios valdžios nei tą valdžią laiduojančio premjero posto. Visos kitos parlamentinės partijos, formuodamos naują koaliciją ir mažumos Vyriausybę, galėtų tik prisijungti prie socdemų jų nustatytomis sąlygomis.
Konservatorių pasiryžimą burti veiksmingą opozicijos bloką gerokai menkina susilpnėjusi jų lyderio padėtis partijoje. Neseniai konservatorių tėvas Vytautas Landsbergis pareiškė nuomonę, kad partijai reikėtų naujo, „charizmatiškesnio“ lyderio. Tiesa, kol kas neprasitarė, kur tie „charizmatiškesni“ ganosi, nes viešumoje jų dar neteko regėti. Vis dėlto kitos partijos neabejotinai atsižvelgs į tokio žymaus politiko samprotavimus apie dabartinį savos partijos lyderį. Tad A. Kubiliaus vadovaujamiems konservatoriams derėtų laikytis vienintelės strategijos – kelti šurmulį ir visokiais būdais artinti priešlaikinius Seimo rinkimus. Šiuo atžvilgiu jie galėtų pasitarnauti kitiems valstybininkams – socdemams.
