Darbo partija bando pakeisti savo visiškai susikompromitavusį pavidalą. Vadovaujantis darbiečių būrelis mano, kad partijos purvas jų lyg ir neliečia – partija sau, o jie sau, nes Darbo partija nėra nei pirmoji susikompromitavusi ar besikompromituojanti, nei vienintelė besidangstanti „žmonių gerovės‘ ar „darbo Lietuvai“ šūkiais, nei išskirtinė savo lyderio aferomis. Gausu to ir kitose partijose.
Vis dėlto Darbo partijai būdingas vienas ypatumas – ji sukaupė po įvairias partijas pasklidusias prigimtines blogybes ir susiejo jas į tokią visumą, kuri nelyg veidrodis atspindi (ar išreiškia) esminius visos mūsų nepriklausomybės metais kurtos politinės partinės sistemos bruožus.
Vargu ar kas ginčysis, jog Darbo partija yra mūsų politinės sistemos produktas – regimas vyraujančios politinės kultūros bei partinio mentaliteto pavidalas. Partija atsirado ne tuščioje vietoje. Pagrindinė Darbo partijos kūrimo idėja jau buvo kiek anksčiau išbandyta į valdžią metantis socialliberalų būreliui. Idėja paprasta: politika yra verslo rūšis, o partija – pagrindinė to verslo priemonė. Šiuo atžvilgiu darbiečiai nebuvo pirmeiviai. Tačiau anksčiau ta idėja buvo įvairiai maskuojama, o Viktoras Uspaskichas išdrįso atvirai iškelti politinės verslininkystės principus virš gražiais šūkiais bei programomis besidangstančios „tradicinės“ politikos.
Kam reikalinga partija? Atsakymas aiškus ir paprasta: partija reikalinga tam, kad grupė žmonių galėtų paimti valdžią ir gerokai pasipelnyti. Galima tvirtinti, jog V. Uspaskicho ir jo bendražygių verslo planas buvo gana veiksmingai įgyvendintas – besidarbuojančios politikoje darbiečių viršūnėlės gerovė gerokai pagausėjo.
Nebuvo naujiena ir politinių technologijų pasitelktas melas bei demagogija – tai juk nepaprastai gausus, įvairialypis ir neišsenkamas komunistinės praeities paveldas, sėkmingai mūsų politikų pritaikomas naujomis sąlygomis. Darbo partijos įkūrėjas suvokė, jog naujomis sąlygomis melas ir demagogija veiksmingiausi tada, kai meluojama nemirksint, žvelgiant žmonėms tiesiai į akis. Kitaip tariant, komunistinis melo ir demagogijos paveldas buvo susietas su žiniasklaidos teikiamomis galimybėmis.
Kas gali būti absurdiškiau nei savo turtais besipuikuojančių milijonierių būrelis, susiruošęs „ginti darbo žmonių interesus“?! Tačiau žiniasklaidos sąlygomis įtikimiausi ir yra absurdą savuoju absurdiškumu peržengiantys dalykai, ypač jei juos palaiko gundanti didelių pinigų galia. Darbo partijos laimėjimas Seimo rinkimuose patvirtino politinės verslininkystės principų veiksmingumą.
Rinkimai parodė, jog didelė visuomenės dalis yra nusivylusi tradicinėmis save vadinančiomis partijomis ir nebepasitiki jų skleidžiama demagogija arba demagogija ima laikyti visas partijų išsakomas idėjas. Kitas svarbus dalykas tas, kad tuo visuomenės neapsitenkinimu gana lengva manipuliuoti pasitelkus ir melą, ir demagogiją.
Niekam nebuvo paslaptis tarp Lietuvos partijų išplitusios „juodosios kasos“, pinigų rinkimų vajus, vietų rinkimų sąrašuose pardavinėjimas ir atsimokėjimas rėmėjams politinėmis paslaugomis, teikiančiomis apčiuopiamą ekonominę naudą. Visi šie „principai‘, sakytume, koncentruotai būdingi ir Darbo partijos veiklai.
V. Uspaskichas kūrė partiją sau ir savo būreliui. Tačiau niekaip nebūtų galėjęs pasigaminti tokį tinkamą valdžios ėmimo įrankį, jei nebūtų įsitvirtinęs politiniame elite ir užsitikrinęs įtakingų politikų paramą. Kaip užsitikrinęs? Pinigais ir valdomo elektorato parama rinkimuose. Darbo partiją kūrė patyręs politikas, gerai išmanantis, kaip veikia politinė korupcinė sistema.
Nekyla abejonių, jog partijoms reikalingi stiprūs lyderiai, turintys ir charizmatinių bruožų. Viešoje politinėje scenoje vien geromis mintimis toli nenuvažiuosi. Tačiau bėda ta, kad partijos imamos kurti vien kaip įrankis imti valdžią įgyvendinant politinio verslo planą. Esama ir kitos bėdos, kurią lemia politinės verslininkystės nuostatos įsivyravimas – kai kurių partijų lyderiai savo partijas ima naudoti asmeninei gerovei didinti. Kitaip tariant, partija reikalinga tam, kad lyderis ir jo artimųjų būrelis patektų į gerą „šėryklą“. Vieną tokią yra įsteigęs Vilniaus meras Artūras Zuokas – jos siūlomos gėrybės nustelbė net krikščioniškąsias vertybes. V. Uspaskichas taip pat turėjo gerai veikiančią „šėryklą“ ir stengėsi per ją perleisti kuo daugiau valstybės pinigų.
Stebint Darbo partijos vadovo rinkimų spektaklį, klausantis darbiečių Seimo narių svarstymų apie partijos ateitį ir partijos „nekaltumą“ galima suvokti, kokia stipri yra „šėryklos“ trauka ir kokia įsišaknijusi politinės verslininkystės nuostata. Kandidatai į vadovus aiškinasi prie Kremliaus sienos prisiglaudusio V. Uspaskicho atsiųstus pamokymus, gilinasi į geradario ateities vizijas, stengiasi užsitikrinti jo paramą. Paramą žmogaus, nebeslepiančio savo ryšių su Rusijos institucijomis ir priklausomybės nuo jų. Pats tikriausias Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojų Seime būrelis.
Darbo partijos ateitis – Lietuvos politinio elito rūpestis. Elitas negali pernelyg kritikuoti darbiečių, nes ta kritika savaip nurodo ir jų pačių ydas. Kita vertus, niekas Lietuvoje nežino, kaip reikėtų elgtis su netikėtai garbės bei padorumo nuovoką atgavusiais ir savo partiją paleisti nusprendusiais Seimo nariais. Tad Darbo partijos agonija gali sukelti dar ne vieną politinę sumaištį.
