Rinkimai baigėsi, tačiau niekas kol kas nedrįsta atvirai švęsti pergalės. Šventę tenka atidėti. Klausimas - kuriam laikui? Dabar jau prasideda koalicijos formavimas, tačiau greitai gali paaiškėti, kad tai bus tik pirmas žingsnis į visai kitą koaliciją, o gal ir į sumaišties bei politinių skandalų tarpsnį.
Viktoro Uspaskicho ir Artūro Paulausko duetas dar turės paprakaituoti, kol jiems pavyks įtvirtinti jau beveik pasiektą tikslą - paimti valdžią. Klausimas - ar socialdemokratams pavyks susitarti dėl koalicijos su vadinamaisiais dešiniaisiais ir kiek ilgai toks susitarimas galėtų trukti? Svarstant šį klausimą, pravartu turėti omenyje keletą akivaizdžių dalykų.
Rinkimus laimėjo Darbo partija. Tiesa, ne taip įspūdingai, kaip ji tikėjosi. Tačiau buvo parodyta, kokios veiksmingos yra dideliais pinigais paremtos politinės rinkodaros strategijos. Kitas svarbus dalykas tas, kad dauguma rinkėjų pasisakė už vadinamąją kairę (nors kairės ir dešinės skyrimas šiuo metu yra tapęs vien rinkimų propagandiniu prekės ženklu), todėl natūrali koalicinė jungtis būtų Darbo partija plius socdemų ir soclibų koalicija plius Kazimiros Prunskienės judėjimas, kuri Seime ir turėtų stabiliausią daugumą.
Dabar pasvarstykime vadinamosios “2 plius 2” koalicijos formavimąsi. Kokie galimi derybų scenarijai. Pirmiausia premjero postas. Jį jau tektų atiduoti Algirdui Brazauskui. O ką daryti su Seimo pirmininko postu? Jo tikriausiai pareikalautų kitas dvejetukas, ypač Andrius Kubilius. Štai čia ir prasideda “linksmybės”? Ką tokiu atveju laimi A. Paulauskas. Pasirodo, nieko. Jis netenka ir išsikovotos politinės įtakos. Tad ar A. Paulauskas gali leisti įvykiams pakrypti tokia linkme? Nemanyčiau.
Atkreiptinas dėmesys, kad kol kas apie koaliciją Seimo pirmininkas dar nieko konkretaus nėra pasakę - vadinasi, jis tikisi pasakyti lemiamą, svariausią žodį ir laukia palankios progos, kurią pats ir bandys susikurti. Bus kuriama su K. Prunskienės judėjimu susijusi situacija. Juk dabar A. Kubilius ir Artūras Zuokas būsimoje koalicijoje gali reikalauti sau svarbiausių postų, nes sudėjus jie turi daugiau Seimo narių vietų už socdemų ir soclibų seimūnus, tačiau į koaliciją įtraukus valstiečius padėtis visiškai pasikeičia. Todėl A. Kubilius visais įmanomais būdais priešinsis tam, kad K. Prunskienė būtų pakviesta koalicijon, o kairysis sparnas tokį kvietimą visiškai pagrįstai gali argumentuoti būtinumu užsitikrinti Seime tvirtą daugumą. A. Paulauskui gali pakakti meistriškumo pamažu derėtis taip, kad galop būtų galima pasakyti, esą dešinieji nesugebą peržengti savo ambicijų, tad tenka gravituoti “natūralios” koalicijos link.
Galima svarstyti ir kiek kitaip. “2 plius 2” koalicijoje pagrindinis valdžios klausimas formuluojamas taip: kas joje bus mažesnysis koalicijos narys - kairieji ar dešinieji. Jei dešinieji sutinka su mažesniojo partnerio vaidmeniu, tai A. Zuoko partija beveik nieko nelaimi. Vienas ar du nereikšmingi ministrų postai plius kokio taip pat nereikšmingo Seimo komiteto pirmininko vieta. Vargu ar tokia padėtis gali patenkinti A. Zuoko ambicijas. Dėl būsimų pokalbių neaiškumo ir galimybių laisvai manevruoti Vilniaus meras ypač atsargiai kalbėjo apie būsimą koaliciją, o ypač apie bendrą bloką su konservatoriais, kurie pretenduoja į didesniojo dešiniojo vaidmenį.
Tad įsivaizduokime, kad V. Uspaskichas pasiūlo premjerauti Petrui Auštrevičiui. Manyčiau, kad A. Zuokas neatmetė galimybės bendrauti ir su Darbo partija. Nuo A. Zuoko apsisprendimo priklausytų ir egzotiškos, tačiau visiškai įmanomos stabilios darbiečių ir valstiečių koalicijos, prisijungus Rolando Pakso seimūnus, formavimas. Tai būtų “plėšriųjų” koalicija. Du mirtini priešai vėlei taptų artimais bendradarbiais? Tačiau juk niekas nesužinotų, dėl ko susitarta nė kas traukė pagrindines virvutes.
Tačiau esama ir kitokio varianto - mažumos Vyriausybė, atmetus Tėvynės sąjungą, kuri neturi gerbėjų nei tarp socdemų, nei tarp soclibų. Tokiu atveju jungtųsi A. Brazauskas, A. Paulauskas, A. Zuokas ir K. Prunskienė, prikalbinę lenkus ir kai kuriuos “laisvuosius”, kurių galėtų ir padaugėti. Suprantama, tam būtų laiduota Darbo partijos parama, o K. Prunskienė galėtų ir R. Paksą įkalbėti nesispyrioti. Vyriausybės vadovas - aiškus, Seimo vadovas - aiškus, K. Prunskienei - porą svarbių ministerijų arba vicepremjerės postas, nenuskriaudžiant ir A. Zuoko, o Darbo partijai - visi svarbiausi Seimo komitetų pirmininkų postai. Svarbiausia, kad publika viešumoje matytų tuos pačius “tikruosius valstybininkus”.
Opozicine tapusiai Darbo partijai veriasi naujos politinio manipuliavimo galimybės - grasinant apkaltomis (ar jas inicijuojant) ir taikant jau išbandytas politinių skandalų priemones. Tam jie turi pakankamai galių. Juolab kad susibūrus “2 plius 2” koalicijai, jų natūralūs sąjungininkai bus K. Prunskienės ir R. Pakso seimūnai. Pastarieji, kaip nesunku nuspėti, bus aršiausi tokios koalicijos oponentai. Tad galima pasakyti, kad jokia koalicija nežada Lietuvos žmonėms nei ramaus, nei skaidraus, nei nuo korupcijos apsaugoto politinio gyvenimo.
