Jungtinių Valstijų prezidentas Geoges’as Bushas įvykdė savo pažadą - pasibaigus Irako krizei imtis Izraelio ir palestiniečių santykių. Jo asmeninis įsikišimas išjudino įsisenėjusios problemos sprendimą iš kruvino mirties taško. Dėl esminio vadinamojo “kelio žemėlapio” sutarė ir arabų šalys, parodžiusios stebėtiną pritarimą amerikiečių politikai.
Birželio 3 dieną G. Bushas Egipto kurorte Šarm al Šeiche susitiko su arabų pasaulio lyderiais, kad užsitikrintų ne tik jų pritarimą, bet ir visišką paramą Artimųjų Rytų problemos sprendimo planui, kuriame numatytos Izraelio, kaip tautinės žydų valstybės, saugumo garantijos ir Palestinos valstybės įkūrimas. Susitikimas tarsi įtvirtino naują Jungtinių Valstijų ir arabų pasaulio santykių stadiją, kurią nulėmė sėkminga amerikiečių karinė akcija Irake, pakeitusi šio regiono jėgų balansą. Pragmatiški arabų pasaulio lyderiai jau susitaikė su naujuoju būviu. Tačiau svarbu buvo, kad tie lyderiai savo pritarimą amerikiečiams išreikštų viešai ir nedviprasmiškai. Šitai ir buvo padaryta. Tad arabų pasaulyje susiklostė palankios sąlygos spręsti Izraelio ir palestiniečių problemą, juolab kad palestiniečių teroristai neteko svarbios finansinės Irako paramos. Kaip tik glaudus JAV ir arabų šalių lyderių bendradarbiavimas turėtų numaldyti tarp paprastų šio regiono žmonių išplitusias antiamerikietiškas nuotaikas, o sykiu ir sumažinti galimą tarptautinio terorizmo palaikymo pagrindą.
Arabų pasaulyje vyrauja stipraus lyderio kultas. Tiesa, stiprus lyderis - svarbi figūra ir Vakarų pasaulio šalyse. Po Irako operacijos arabų akimis žiūrint G. Bushas neabejotinai yra stipriausias pasaulio lyderis, kuriam pripažįstama teisė tvarkyti ir tam tikrus arabų regiono reikalus. G. Busho, kaip lyderio, įvaizdį stiprina ir gilus jo tikėjimas Dievu. Kita vertus, didelį įspūdį arabų lyderiams padarė tai, kad G. Bushas atvyko tiesiai iš ką tik pasibaigusio Didžiojo aštuoneto šalių susitikimo, kuriame Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos vadovai pademonstravo pasauliui susitaikymo su JAV ir jos prezidento politika ritualą. Po susitikimo visų valstybių vadovai galėjo “atsipūsti”, tik G. Bushas išskubėjo spręsti “pasaulio reikalų” į musulmoniškuosius kraštus.
Arabų pasaulio lyderių pritarimas amerikiečių politikai buvo akivaizdus ženklas Izraelio ir palestiniečių vadovams, jog būtina žengti taikos keliu. Birželio 4 dieną Jordanijos karaliaus Abdullah kvietimu Akaboje G. Bushas viso pasaulio akivaizdoje suvedė Izraelio premjerą Arielį Sharoną su naujuoju palestiniečių vyriausybės premjeru Mahmoudu Abbasu: abu jie turėjo viešai išsakyti pritarimą taikos planui, prisiimti su jo įgyvendinimu susijusius įsipareigojimus ir paneigti tam tikras ankstesnes politines nuostatas. Amerikiečių tikslas yra sukurti tokią politinio proceso būseną, kuri pritrauktų pasaulio visuomenės dėmesį ir nebeleistų konfliktuojančių pusių lyderiams bei jų rėmėjams manipuliuoti įvairiais iškylančiais sunkumais, stengiantis įgyvendinti ankstesnius politinius tikslus, kuriuos palaiko ir dalis abiejų šalių gyventojų. Izraelio tikslas buvo neleisti susikurti palestiniečių valstybei, o palestiniečiai kėlė sau uždavinį sunaikinti Izraelio valstybę. Palestiniečiai turi sutikti su Izraelio valstybės gyvavimu daugmaž 1967 metų ribose ir atidėti svajones sugrįžti į okupuotas jų žemes, o Izraelis turi pradėti šluoti nuo žemės paviršiaus palestiniečių žemėse įkurtas gyvenvietes, kurios ir buvo statomos tam, kad palestiniečiai negalėtų įkurti vientisos valstybės. Sutikimas panaikinti pirmąsias 15-20 gyvenviečių jau sukėlė didžiulį Izraelio dešiniųjų pasipriešinimą.
Palestiniečių premjerui teks daug sudėtingesnė užduotis. A. Sharono rankose - galinga valstybės ekonominė ir karinė mašina, JAV valdžios parama. Palestiniečių karinė organizacija “Hamas” nutraukė derybas su M. Abbasu dėl teroristinės veiklos užbaigimo. Gazos sektoriuje nuvilnijo antiizraelietiški mitingai, įvyko karinių išpuolių. Bėda ta, kad Izraelis sunaikino apie 70 procentų oficialios palestiniečių karinės policinės infrastruktūros. Tiesa, ta infrastruktūra buvo susijusi su teroristinėmis organizacijomis, tačiau šiuo metu palestiniečių vadovybė iš esmės neturi karinės galios radikalams prispausti. Tad Izraelio vadovybei gali rastis pagunda eskaluoti reikalavimus dėl saugumo užtikrinimo ir rodyti pasauliui, kad palestiniečių vadovybė nekontroliuoja padėties ar net pataikauja teroristams. Šiuo atžvilgiu viskas priklausys nuo JAV pozicijos kietumo ir principingumo. Tikėkimės, jog baigėsi dvigubų standartų taikymo metas. Vilčių teikia valstybės sekretoriaus Collino Powelo patvirtinimas, jog taikos kelio projektas turi būti įgyvendinamas nepaisant jokių kliūčių, taip pat pradedantis veikti bendras žydų, palestiniečių ir amerikiečių komitetas prižiūrėti prisiimtų taikos kelio įsipareigojimų vykdymą.
